Recenzijos autorė: Ieva Marija Sokolovaitė

Kaip atrodė ekspresionizmas? Kaip atrodė laikas, kai artėjančio karo nuojauta įkalino žmogų baimės rate? Laikas, kai atrodė, kad Dievas mirė, kai žmogus pasijuto tarsi menkas mechanizmo, nesuvokiamo proceso varžtelis, kai suprato, kad nebegali nei tikėti, nei mylėti, nei nekęsti, o vienintelis būdas išlikti buvo skausmingai rėkti apie dabartį, supanašėjant su ikonišku E. Munch‘o „Šauksmo“ žmogumi?

Apie tai antradienio vakarą Rašytojų klubo nariai papasakojo apžvelgdami kelias meno sritis – ekspresionistinę dailę, užsienio ir Lietuvos literatūrą, kiną. Kalbėjomės apie tai, kodėl paveiksluose atsirado groteskiški vaizdai, ryškios spalvos ir intensyvūs potėpiai. Kokie filosofai padarė didžiausią įtaką kūrėjams ekspresionistams. Dėl kokių kompleksų kentėjo Franz Kafka bei kodėl jo proza tokia nepatogi, kodėl ekspresionistinė novelė dažnai neturi pabaigos, kaip Jurgio Savickio kūryboje išryškėja instinktai ir prigimties iracionalumas, ką ekspresionistinio kino ekranuose išreiškė šešėliai ir grėsmės atmosfera.

Ir nors už lango lojo šunys, o universiteto budėtoja nesibeldusi įsiveržė priminti, kad išeidami išjungtume šviesas ir uždarytume langus, ekspresionizmo dvasia, įgavusi pavidalą pranešėjų žodžiuose, nuo to nesumenko.