Knygos rekomendacijos autorė: Ieva Marija Sokolovaitė

Bukowskio „Paštą“ rekomenduoju vartoti prieš valgį, po valgio, valgant, persivalgius, iki pat kaklo persisotinus sprangia tikrove arba, priešingai, klaikiai badaujant, beviltiškai alkstant nors kokio logikos siūlo visoj pasibaisėtinai iracionalioj kasdienių beprasmybių mašinerijoj, kad ir kokia ji būtų. Iškvaišus nuo darbo-namų-namų-darbo suktuko. Išsekus nuo egzaminų sesijos. Palaidojus žmoną, vyrą, šunį, kanarėlę. Išmestam iš darbo, jau trečią kartą per mėnesį. Pralošus žirgų lenktynėse. Ar kur kitur, nesvarbu. Bukowskio „Paštą“ rekomenduoju vartoti esant tokiems simptomams, kaip visą kūną laužantis pralaimėjimo jausmas, jau beimant prie jo priprasti, jau imant manyti, kad taip ir turi būti.

Svarbiausia šios knygos veiklioji medžiaga – juokas. Toks paprastas ir nepretenzingas dalykas, atrodo, o vis dėlto velniškai galingas. Iš kažkokio dvasingo tipelio kartą girdėjau, kad tiems, kas pasaulį pažįsta širdimi, jis tragiškas, o tiems, kas protu – juokingas, bet ir nereikia didelio proto, kad suvoktum, jog visa tai vienas ir tas pats, visos komedijos – nors kiek tragiškos, o pačios geriausios tragedijos – visada nors truputį iš to genialumo jau ir komiškos. Bet tai kraštutinumai. Fikcijos. Tikslingi meniniai produktai. O realybė, kaip visada, yra marmalas, mišrūninis padaras, tragikomedija. Charles Bukowski pavaizduota Amerikos low liferio, dirbančio pašte, kuris tampa miniatiūriniu visuomenės modeliu, kasdienybė kaip tik tokia – sodri, tiršta, iš viršaus valdoma absurdiškų godulio, biurokratijos, nesibaigiančių žiurkių lenktynių dėsnių, amžinai stokojanti asmeniško ir autentiško laiko, persmelkta neįtikėtino masių bukumo, individo vienatvės ir kvailų sutapimų, kurių tiesiog negali neatsirast tame chaose, neoriginalybėje, pajaciškam vartymęsi kūlversčiais, lakstyme, nors neaišku, ko link, gal tik beprasmiškais ratais. Toji kasdienybė išmirkusi prakaite, kurio nė nespėjama deramai nusipraust, kai tarp vienos darbo dienos pabaigos ir kitos pradžios – kokios trys valandos, lietuje, kuris nesiliauja begėdiškai merkęs ir gadinęs gabenamą korespondenciją, alkoholyje, apsunkusi nuo miego stygiaus, gausaus, bet ne itin intymaus sekso ir gana retokai praskaidrėjančių pagirių, iki tiesmuko, bet teisingo grubumo, įelektrinta neįsivaizduojamai kvailų lūkesčių, ištisų barikadų, kurias reikia perlipti, norint paprasčiausiai egzistuoti, persmelkta juodo humoro ir rizikos, bet vis dėlto (keista, kad tai suderinama) per pačią šerdį perausta ir grožio, šviesos ar paprasčiausio pasiutusio smagumo būt gyvam fragmentais, kad ir kokiais gležnais ir efemeriškais. Galbūt juose ir slypi tokio smarkiai, iš peties, savęs per daug netausojant kalbančio, mąstančio ir gyvenančio žmogaus, savo paties esmę ironizuojančio žmogaus prigimtis. „Žemoji“ kasdienybė, „žemoji“ kultūra pasirodo besanti kur kas tvirčiau sukabinta pati su savim paprasto, instinktyvaus ir todėl tokio nuoširdaus poreikio egzistuoti, kaip nors neišnykti, ir tiek. Rodos, tai ir viskas. Palaimingas skaidrumas, neperkraunant savo paties esaties suvokimo nereikalingomis dekoracijomis, svetimomis vertybių butaforijomis, paliekant tikra tik tai, kas tikra sau pačiam. Bukowskio žmogus yra tikras ne todėl, kad skelbiasi toks esąs, o todėl, kad niekuo nesiskelbia, yra toks, koks yra, kokiu tenka būt, ir priima realybę tokia pačia maniera, kokia ir jinai buvo jam pateikta – nei daugiau, nei mažiau. Jo sąžinė šiuo klausimu švari, ir todėl jis niekuo neįsipareigojęs, todėl gali juoktis pats iš savęs, iš savo akivaizdaus ir neišvengiamo komizmo, dėl kurio net nėra kaltas, juoktis, o vis vien svajoti apie gilesnius ryšius, logiškesnį pasaulį ir šviesesnes dienas.

„Paštas“ paverčia satyra visą neišsenkamą modernaus žmogaus rutinos absurdiškumą, ir šiuo požiūriu tai gana negailestinga knyga, nes jeigu jau imama juoktis, nuoširdžiai, mažai belieka tokių sferų, kurios nepasirodytų nors kiek juokingos. Neįveikiamai rimtos arba iš tiesų gniuždančios. Nes juokas – baisi jėga, juokas stipresnis net už sizifinę panieką, net už sizifinę laimingą rimtį. Juokas apvalo, ir tai veikia visą kūną, protą, greitai ir efektyviai.

Užsigerti šį preparatą siūlau vandeniu, sultimis, vynu arba viskiu, arba juoko ašarom – tinka viskas. Svarbiausia gerai suvirškint, nepaspringt netyčia. Mirtinai neužsikosėt, nebent tai įvyktų dėl paties tyriausio ir tikriausio atsitiktinumo. Nes nuo tokių knygų, kaip ši, nemirštama, nesižudoma, nepanirstama į tamsius, gilius, sunkius apmąstymus, į švininę nemigą, akys nepadėrsta nuo stumdymosi atkampiausiais būties užkaboriais. Nuo tokių knygų, kaip ši, – tiesiog kvėpuojama toliau, vakarais ir toliau griūnama ton pačion lovon, o rytais iš jos kylama, paskubom, kaip visada, prasikrapštomos akys, apsivelkami drabužiai, skrandin susimetamas pusrytis, jau vėluojant išskubama į tą patį kvailą lietų, nesibaigiantį, nors tu ką, ir vėl imamasi šokti tą patį sekundinį-minutinį kadrilį, sutrūkinėjusį pietų pertraukomis, menkom naujienėlėm, kamščiais vakarop, viena kita neesmine permaina. Alsuojama tuo pačiu kasdienybės kvapu, tik sodriau ir drūčiau jo traukiama į šnerves, traukiama visais plaučiais ir kiekviena ląstele, jau be jokios baimės susimaitot nuo to neatsargumo. Be jokio gailesčio, kad greičiausiai taip niekada ir nepavyks atsiplėšt nuo šitos šaipūniškos planetos paviršiaus, taip ir nepavyks išaugti iš mikroskopinio, plika akim neįžiūrimo krislo į ką nors kita, į kokią kitą gyvybės formą, didingą ir nemirtingą. Bukowskio žmogus gražus, nes jis labai mirtingas. O nuo tokių knygų, kaip ši, tiesiog imama daugiau šypsotis, juoktis pačiam iš savęs, kvaila, bet taip įvyksta, ir tas momentas taip pat būna labai gražus.

Kontraindikacijos: patologinis jautrumas ne visai cenzūrinei leksikai, alergija trumpai drūtai patėškiamai gyvenimo ironijai, silpni plaučiai (nes prisieis daug krizenti).

Galimas šalutinis poveikis: padidėjęs polinkis į sveiką anarchiją, ūminis noras nors kartą gyvenime pastatyt arklių lenktynėse (ne už favoritą).