Teksto autorė: Kamilė Laučytė

Prologas

„Geriau ištieskit strėnas jūs ir atsistokit:

Į sceną Plauto eis komedija ilga.“

(Plautas „Vergas apgavikas“)

Optimistiška, ori, pasitikinti savimi, mėgstanti agonus. Tokias savybes turinčioje tautoje gimė literatūra. Tarpusavyje varžėsi ne tik sportininkai, bet ir originalumo siekiantys poetai, dramaturgai. Vieni autoriai darė įtaką kitiems, vieni žanrai įkvėpė kitus. Komedija yra tik vienas iš žanrų, atsiradęs Antikos metu. Ji skirstoma į kelias rūšis pagal pobūdį.

I scena. Senoji graikų komedija

V a. pr. Kr. Atėnuose klestėjo tai, kas Antikos kritikų buvo pavadinta Senąja graikų komedija. Ji buvo politinė bei socialinė – esant demokratinei santvarkai ir visuotinai tikint, kad kritika ne žemina žmogų, bet suteikia pagalbą tobulėti, komediografas galėjo užsipulti bet kurį asmenį be didesnių pasekmių.

Komedijos, kaip ir tragedijos, būdavo rodomos didžiulių švenčių, skirtų Dionisui, metu. Dionisijų metu pasirodymus stebėdavo ir užsieniečiai, o Lenajos, kuriose komedija tapo vis svarbesnė, būdavo skiriamos vietiniams. Iš Aristofano laikų žinoma, kad per Dionisijas 3 komediografai pastatydavo po 1 komediją, o 3 tragikai – po 3 tragedijas ir 1 satyrą. Tas pats autorius niekad nekurdavo tiek tragedijų, tiek komedijų. Žanrai labai skyrėsi tarpusavyje. Tragedijų pagrindas dažniausiai buvo mitas, pasakojimo laikas – praeitis, veiksmas niekad nevykdavo Atėnuose. Komedijų pasakojimai – išgalvoti, veiksmas kaip tik vykdavo tuometiniuose Atėnuose. Komedijose būdavo bene dvigubai didesnis choras, pasitaikydavo ketvirtas aktorius, kuomet tragedijose daugiausiai būdavo 3.    

Iš Senosios graikų komedijos išliko 11 kūrinių ir jie visi yra priskiriami Aristofanui (446-385 m. pr. Kr.): „Acharniečiai“, „Raiteliai“, „Debesys“, „Vapsvos“, „Taika“, „Paukščiai“, „Lisistrata“, „Moterys Tesmoforijų šventėje“, „Varlės“, „Moterys tautos susirinkime“ bei „Plutas“. Dauguma komedijų buvo parašytos Peloponeso karo metu, todėl jose esama karo problemų, taikaus gyvenimo ilgesio užuominų. Jis kūrė juoką fantastinėmis, paradoksaliomis situacijomis, persirengimais, nešvankybėmis, šiurkščiais posakiais.

423 m. pr. Kr. Dionisijose Aristofanas pastatė komediją „Debesys“. Kūrinys laimėjo 3 vietą, todėl autorius nusprendė jį patobulinti – įterpė naujų scenų, kuriose vaizduojama dvikova tarp Teisingo ir Neteisingo žodžio, Strepsijado kerštas, mąstyklos padegimas. Šis antrasis variantas pasiekė mūsų dienas, bet greičiausiai komedija nebuvo pastatyta antrą kartą – pjesių pastatymai dažniausiai rodyti tik sykį. „Debesyse“ kritikuojamas V a. pr. Kr. atsiradęs sofistų mokymas, kurie, nepaisant to, kokių tiesų mokė, kartais net prieštaraujančias tradicinei moralei, lupo didžiulius pinigus iš jaunuolių. Komedijoje vaizduojamas pagrindinis sofistas yra Sokratas, nors ši istorinė figūra realybėje juo nebuvo. Platono „Sokrato apologijoje“ teismo metu jis mini buvęs parodytas klaidinančiai: „Ką būtent sakydami šmeižė šmeižikai? Tai reikia perskaityti jų – tartum tikrų kaltintojų – priesaika paliudytą ieškinį: „Sokratas nusikalsta ir niekus veikia, tyrinėdamas ir tai, kas po žeme, ir dangiškus dalykus, silpnesnę kalbą darydamas stipresne ir kitus to pat mokydamas.“ Maždaug toks yra kaltinimas; juk tai esate matę ir patys Aristofano komedijoje – kažin kokį Sokratą, ten aplinkui nešiojamą, sakantį, kad jis žengiąs oru, ir krečiantį daugybę kitų kvailysčių, apie kurias aš nieko – nei daug, nei mažai – nenutuokiu. (…) Jei iš ko nors esate išgirdę, kad aš neva imuosi lavinti žmones ir taip kalu pinigus – tai taip pat nėra tiesa.“

II scena. Vidurinioji atikinė komedija

Maždaug apie 400–320 m. pr. Kr. parašytos pjesės laikomos Viduriniąja atikine komedija. Ji – perėjimas iš Senosios į Naująją komediją. Vidurinėje komedijoje išliko Senajai komedijai būdingų politinių temų, tačiau siužetai ir veikėjų paveikslai labiau primena Naująją komediją. Choras vis labiau tolo nuo fabulos, kurioje anksčiau būdavo tarsi atskiras personažas. 5 veiksmų pjesės struktūra, būdinga Naujajai komedijai, greičiausiai išsivystė šiuo laikotarpiu. Kai kurie mokslininkai mano, kad paskutiniosios 2 Aristofano komedijos turėtų būti priskiriamos Viduriniajai komedijai. Be jų beveik niekas neišliko iki šių dienų, tik citatos.

III scena. Naujoji atikinė komedija

338 m. pr. Kr., vadovaujant Filipui, Aleksandro Didžiojo tėvui, užgrobta Makedonijos karalystė, kurios sudėtyje buvo Graikija. Prasideda vadinamasis helenizmo laikotarpis, kuris tęsėsi iki 30 m. pr. Kr., kuomet romėnai užima Egiptą. Helenistinėje literatūroje daugiau dėmesio skiriama buičiai, kasdienybei, šeimai.

IV-III a. pr. Kr. susiformavo Naujoji atikinė graikų komedija. Joje nebeliko politinių, socialinių temų, fantastinių situacijų, bet reikšmingas tampa veikėjų vidinis pasaulis, puoselėta dorybė, pagrindine komedijos tema – meilė. Komedijos būdavo 5 veiksmų, o tarp jų choras šokdavo bei dainuodavo dainas, nesusijusias su pasakojimu.

Iš Naujosios komedijos išliko tik Menandro (342-290 m. pr. Kr.) darbai, tiesa, nepilni: „Bambeklis“, „Samietė“, „Nukirptoji“, „Sikionietis“, „Trečiųjų teismas“. Visose iš jų yra meilės motyvas, tačiau įsimylėję vaizduojami tik vaikinai, ne merginos. Kaip ir būdinga helenistiniam laikotarpiui, tikėta, jog viską lemia atsitiktinumas, netikėtas dievų įsikišimas. Kartais teigiama, kad Naujoji komedija primena dabartines populiariąsias televizines komedijas.

Menandras buvo itin vertinamas Antikoje, kai kurie tuometiniai mokslininkai teigė, esą jis nusileidžia tik Homerui. Menandrui įtaką darė Euripido tragedijos, o jis pats įkvėpė romėnų dramaturgus Plautą ir Terencijų.

Menandro mokytojas – Platono bei Aristotelio mokinys Teofrastas. Jo veikalas „Etiniai charakteriai“, kuriame aprašyti 30 skirtingi charakteriai, turėjo didelę įtaką atsirandant Naujosios komedijos tipinį charakterį atskleidžiančiomis kaukėms. Iš viso jų buvo 44: 9 vaizdavo senius, 11 – jaunuolius, 7 – vergus bei 17 – moteris. Vienoje komedijoje būdavo apie naudojama 10 kaukių.

IV scena. Romėnų komedija

Po Egipto užėmimo 30 m. pr. Kr. prasideda Romos imperijos laikotarpis. Didžiausią įtaką romėnų komedijai padarė būtent Naujoji atikinė graikų komedija. Tačiau nuo IV a. pr. Kr. vidurio Romoje jau buvo kelių rūšių dramos, taip pat turėjusią įtaką Romėnų komedijai: etruskų satyros, graikų tragikomedijos – fliakai – bei oskų farsas – atelana. Tai, kas išliko iki šių dienų, yra vadinama fabula palliata –„graikiško apsiausto pjesė“. Tai – Naujosios komedijos adaptacijos. Tas pats graikiškas kūrinys negalėjo būti du kartus „išverstas“ į lotynų kalbą, nes tai jau buvo vadinama plagiatu. Seniausių išlikusių darbų autoriai – Plautas ir Terencijus. Taip pat egzistavo fabula togata – „togos pjesė“, tačiau buvo mažesnės reikšmės ir išliko tik fragmentai.

Titas Makcijus Plautas (250–184 m. pr. Kr) veikiausiai yra gimęs aktorių šeimoje ir jaunystėje pats vertėsi šiuo amatu. Dėl giminės vardo (nomen) manoma, kad jis galėjo vaidinti Mako (storapilvio vyro, apsimetančiu kvailiu, kad geriau valdytų situaciją) vaidmenį, vieną iš tipiškų atelanos farsui kaukių. Išliko 21 Plauto komedija, tarp kurių 17 yra pilnos. Tarp veikėjų dažnai pasitaiko gudrus vergas, pavyzdžiui, komedijoje „Vergas apgavikas“, kurioje vergas Pseudolas apgauna sąvadautoją ir šeimininkui išlaisvina mylimą merginą. Galimai kuriant vergo tipažą įtakos turėjo vaidinto Mako kaukė, be to, galėjo įkvėpti Saturnalijų metu buvusi tradicija vergams laikinai apsikeisti vietomis su savo šeimininkais.

Nors Naujosios komedijos kūriniai buvo maždaug vienodo ilgio, Plauto komedijų ilgis varijuoja. Plautas komedijoje atgaivino muzikavimą – įterpė atskirų veikėjų dainuojamas vietas. Romėnai vertino Plauto kalbą, gebėjimą jungti aukštosios poezijos kalbą ir gatvės šnektą. Jis mėgo žaisti žodžiais, jų skambėjimu, reikšmėmis, sukurti juokingus vardus, naujadarus, pvz., sudurtinis vergo vardas Pseudolas susideda iš pseudos (gr. melas) bei dolus (lot. klasta). Jo siužetai – tradiciniai, ateinantys iš Naujosios komedijos, tačiau neperėmė jai būdingo humanizmo, altruizmo, tipažai yra hiperbolizuoti, Plautas įterpia daugiau farso, satyros elementų.

Nuo savo pirmtako skiriasi vėlesnysis autorius Terencijus (195–159 m. pr. Kr.). Jis buvo atvežtas romėnų senatoriaus Terencijaus Lukano į Romą kaip vergas iš Kartaginos. Senatorius suteikė jam išsilavinimą ir žavėjosi jo gabumais, dėl ko vėliau jam suteikė savo vardą, o vėliau, sužavėtas jo talento, išlaisvino, suteikė jam savo vardą. Terencijus parašė šešias komedijas ir visos jos išliko: „Andrietė“, „Anyta“, „Pats save baudžiąs“, „Eunuchas“, „Formionas“, „Broliai“. Jis kūrė vientisą veiksmą, ryškius, individualius charakterius, šnekamąją kalbą keičia išsilavinusių žmonių pokalbiai. Terencijus vengė šiurkštumo, vulgarumo, muzikai skyrė mažiau dėmesio nei Plautas, tokiu būdu būdamas artimesnis Menandrui. Jis stengėsi sužadinti žiūrovų empatiją veikėjų patyrimams. Nesukeldamas juoko, jis vos nepražudė Romėnų komedijos, tačiau dėl itin taisyklingos kalbos aukštuomenė jį mėgo, jis išliko populiarus kaip mokyklinis autorius.

V scena

Antikinė komedija, kaip ir kiti žanrai, darė įtaką tolimesnei Vakarų literatūrai. O archeologiniai tyrinėjimai vis nustebina radiniais – tik 1956 m. Egipte buvo atrastas papirusas su Menandro „Bambekliu“. Galbūt vieną dieną skaitysime ir būsime įkvėpti daugiau antikinių komedijų, galbūt sužinosime, ką gi Aristotelis rašė antroje „Poetikos“ dalyje apie komediją.  

„CHORAS (žiūrovams)

Dabar išveskite mus laukan, šiandieną gana prisišokom.“

(Aristofanas „Debesys“)