Teksto autorė: Austėja Marcinkevičiūtė

Redaktorius: Vincentas Klipčius

„Pasaulį man reikėjo apeiti vos ne keliais ir grįžti stipriai aplamdytais šonais, kad pamatyčiau, jog ir savo namuose viską turiu“ – taip apibendrina savo keliones po Azijos kraštus ir pažintį su budizmu žinoma rašytoja ir dailininkė Jurga Ivanauskaitė pokalbyje su eseiste Vanda Juknaite.

Ko gero daugumai lietuvių literatūra ir jos autoriais besidomintiems skaitytojams Jurga yra žinoma ne tik kaip rašytoja, savo kūryboje mėgusi kurti siurrealistinį pasaulio vaizdą, bet ir kaip aktyvi keliautoja bei Rytų kultūra besidominti asmenybė. Ji pati ne kartą minėjo, kad būtent išvykos į tolimiausius pasaulio kraštus ją įkvėpė „piešiniams ir kūrybai“.

Be didelio prisirišimo kelionėms ir budizmui, taip pat mėgo kiną, ypač garsiojo rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio ir švedo – Ingmaro Bergmano kūrybą. Kęstutis Navakas yra rašęs, kad „kino režisierių čia būtų galima vardyti daugybę, gal tepaminėkime Ingmaro Bergmano „Riksmus ir šnabždesius“, kuriuos pamačiusi Jurga norėjo (ar mėgino, jau nepamenu) žudytis, tiek buvo persmelkta filmo“.

Rašytoja visada spinduliavo paslaptimi, buvo išskirtinė asmenybė – artima jos draugė režisierė Dalia Ibelhauptaitė prisimena, kad „Jurga jaunystėje nešiojo juodą vyrišką skrybėlę, juodai rengėsi“. Šie pomėgiai nebuvo vieninteliai, pažymintys jos unikalumą. Savo namuose ji taip pat turėjo didžiulę tigrų kolekciją, mat buvo didžiulė jų gerbėja, ypač mėgo klausytis visame pasaulyje žinomos grupės The Beatles dainų, Jurgą taip pat džiugino skirtingų rūšių augalų džiovinimas ir saugojimas knygų puslapiuose, na, o gyvenimo pabaigoje įkvėpimo ir stiprybės sėmėsi iš vienos garsiausių Meksikos dailininkių Fridos Kahlo kovos su likimu.

Įdomu dar ir tai, jog Jurga prieš išvykimą penkeriems metams į Tibetą, dirbo kelionių gide Peru, o pakerėta magiškos atmosferos net du kartus dalyvavo karnavale Venecijoje, kuriame restauruojamas Italijos miesto namų sienas kartą savo knygoje „Kelionių alchemija“ prilygino „Davido Lyncho Twin Peaks‘e plevenančiomis, metafizinį nerimą keliančiomis purpurinėmis draperijomis“. Didelį atgarsį ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje sulaukusi dramaturgė su savo skandalingiausiu romanu „Ragana ir lietus“, išverstu net į 8 kalbas, buvo atstumta ir apkaltinta pornografija tik neseniai nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Po ilgų kelionių Rytuose, būdama 44 metų, tą pačią 2005 metų dieną Jurga sužino, jog jai diagnozuota sarkoma, ir taip pat skambučiu sulaukia žinios, jog ji paskelbta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate.

Jurga Ivanauskaitė niekada neslėpė, kad jaunystėje išgyveno daug liūdesio, pasaulį matė pačiomis niūriausiomis spalvomis ir, kaip ji pati pripažįsta, „pasaulyje užvis labiausiai mėgo save naikinti“: „Mazochistinis periodas, ačiū Dievui, baigėsi kartu su jaunyste. Budizmas išmokė požiūrio, kad gyvenimas ir taip yra kančia, kad gera mokytis jos išvengti, užuot ją dauginus ir draskius žaizdas. Kai mokiausi Dailės institute, kančia, venų pjaustymasis, gulėjimas beprotnamyje „tikram“ menininkui buvo absoliučiai privalomi dalykai, lyg ir kokie iniciacijos laipsniai. Iki šiol nuo tų laikų tebeturiu randus ant kairiojo riešo.“

Žinomai autorei atrasti meilę gyvenimui padėjo ir kova su liga – paskutiniajame savo tekste „Viršvalandžiai“ ji rašo: „Tiek jėgų, minčių, laiko, himnų ir odžių skyrus savinaikai, pagaliau renkuosi gyvenimą.“ Gyvenimo pabaigoje Ivanauskaitė pripažįsta, kad būtent akistata su naikinančia neišvengiamybe – kova su nepagydoma liga yra jai skirta Dievo malonė, kuri padėjo atrasti visą gyvenimą taip išsiilgto ir ieškoto gilaus tikėjimo. Rašytoja pasikrikštijo, o paskutines jos gyvenimo dienas malda bei užtarimu lydėjo kunigas Julius Sasnauskas. Patirta kančia išmokė mylėti save ir įtikėti, kad gãli būti mylima tokia, kokia yra – netgi pažeidžiama ir neįgali.

Įdomu tai, jog labai panašiai gailisi dėl pasaulio matymo vien tik elegiška nuotaika bei negebėjimo atsiriboti nuo negatyvių minčių gerai žinomo siurrealisto Antano Škėmos fikcinis herojus Antanas Garšva. Savo užrašuose jis pripažįsta ir gailisi, kad nors praeityje teko patirti daug siaubingų išgyvenimų, tačiau vis vien buvo tų džiaugsmingų akimirkų, dar jo vadinamų žėručiais, kurie, anot Garšvos, deja, atmestinai buvo sumesti į tamsiausiąją pasąmonės kertę.