Teksto autorė – Ieva Marija Sokolovaitė

Sapnuose sienomis ropinėja didelės drėgnos varlės ir kartais dūžta indai. Sninga, palei langus supusto didžiules pusnis, o paskui pasirodo, kad tos pusnys iš pieninių dantų. Oras šviesiai mėlynas, labai dažnai kažkas kalba, retkarčiais dainuoja. Negirgžda nė viena grindų lenta, negirgžda nė vienos durys, nė laukujės, anei virtuvės spintelių, iš kurių plonomis srovelėmis byra ryžiai. Paukščiai be jokio garso bumbsi galvytėmis į langus ir slysta žemyn, visų akys juodos ir labai panašios į mažyčius šulinius. Per naktį dingsta visi seni ir peraugę kaktusai, V. pavirsta vokiečių dogu ir išveda save pasivaikščioti.

Grįžta, ir jai skauda pilvą, jos pilvas išpampęs, apvalus kaip slyva, luobelė slidi ir plona, bet po ja sunkiai besutelpa pernokęs minkštimas. Tas minkštimas, jos audinių ir organų košė, pulsuoja ir trūkčioja, ir, jai tikrai taip atrodo, bando su ja šnekėtis, burbuliuoja keistus nerišlius žodžius, tokius kaip „kauliukas“, „toliau“, „pirmykščių“, „niekada“. Ša, pusproti, tildo savo pilvą V., ne dabar, ne dabar. Patylėk, ne dabar, nesprok, nors ne, nusprok, jei nori, bet tylėk. Ji masažuojasi išpampusį pilvą, kad tas apsiramintų, bet jai skauda, pernokę viduriai taip spaudžia kaulus, kad tenka atsigulti, mergele švenčiausioji, kaip jai skauda, ji guli ir trina rankomis odą, tai nė kiek nepadeda, pirštai ręžiasi vis giliau, bet tai nė kiek nepadeda. Vien šitas skausmas ir nuo palangės ją stebintys balandžiai, vien melsva šviesa ir taškeliais skystantys paviršiai, judantys, be tvarkos spurdantys taškai vietoj linijų ir formų, vietoj garsų, vietoj judesių. Kūnas skaidosi ir tirpsta šitame puantilistiniame nerime, kuriame vimdančiai sukasi kambario sienos, langai, grindys, kuriame vis daugiau raudonų taškų, vis tankėja raudonas virpėjimas, kol ji pastebi, kad kraujuoja. Ji veriasi, išburkę viduriai nebeatlaiko ir veržiasi lauk raudonu krauju, tvindančiu grindis ir kilimus, o tvane kažkas juda, kažkas šlykštus ir drebantis tiesia į ją rankas ir žiopčioja. Ji nenori girdėti, nenori matyti to drebėjimo, viskas aplink tiktai dreba ir nuo to drebėjimo trūkčioja raumenys, bet grindyse, klane, drebėjimas dar smarkesnis, ji nebeištvers, sulįstų kiaurai į grindis, bet tiksliai nežino, kur jos yra. Reikia kvėpuoti. Ji susiriečia, keliasi nuo žemės, lėtai prišliaužia arčiau būtybės. Atsiklaupia, surietusi po savimi kojas. Ima į rankas savo kūdikį, kuris iš kraujo klano išniro visiškai švarus ir net neišraudęs. Kūdikio kojos sausos, pilvas ir tolyn besiranganti virkštelė stangrūs, šeriai nė kiek nesulipę. Kailis ties spranduku purus ir tankus. V. įsižiūri vaikui į veidą ir mato apvalias šikšnines ausis, virpančią graužiko nosį, kuokštus juodų atsikišusių ūsų. Tai šinšilos galva, ji pagimdė kūdikį šinšilos galva.

Skausmas atlėgsta, taškai susirenka atgal į linijas, nuslopsta kaulus laužantis triukšmas. Lieka tik jos alsavimas, tik garsūs įkvėpimai ir iškvėpimai tarp plikų mėlynai raudonų sienų. Ji tebeklūpo ir abejingai spokso į kūdikį sau ant rankų, kūdikį šinšilos galva. Tyli ir spokso, o su kiekvienu krūtinės pasikėlimu ir nusileidimu išauga po storą rusvą plauką ir ant jos veido, ant jos pakaušio, kaklo ir ausų. Slenka minutės, ir ji vis labiau apželia, ateis laikas, kai ji visai pavirs pūkuotu naminiu graužiku. Dvi šiltos, prijaukintos, nutukusios būtybės sėdės susiglaudusios ir grauš laidus, neturėdamos jokio supratimo, iš kur tie laidai išeina, kol vieną dieną pataikys dantimi į kabelį ir sustirs nuo elektros išlydžio. Bet tai nesvarbu, jau bus spėjusios pasidauginti, aplink juodu jau krutės dešimtys tokių pat apspangusių, tingių padarų. Tikriausiai kailis želia iškart su blusomis, nes klaikiai niežti, taip niežti, kad nebegalima tvertis, ir nuo niežulio ji pabunda.

Išlipusi iš lovos, nusilengvinusi ir perliejusi veidą šaltu vandeniu, V. ilgai ilgai šukuojasi. Galiausiai pajunta, kad nuo šepečio dantukų jau beveik susibraižė pakaušio odą, todėl liaujasi, plaukai neatrodo geriau, jų neatrodo nei daugiau, nei mažiau negu turėtų būti, tad V. tik dėbteli į savo atspindį veidrodyje ir eina susirasti drabužių. Pusryčiaudama prisimena, kad tądien yra užsirašiusi vizitui pas ginekologę (profilaktiniam patikrinimui, vienam iš kasmetinių mazochizmo, kuris vadinamas rūpinimusi savo sveikata, džiaugsmelių), todėl negaišta, greitai susimeta skrandin pusrytį, paskui paskubom praskalauja puodelį, apsitvarko veidą, kad nebūtų matyti žaizdelių, likusių nuo spuogų, įsispiria į batus ir išeina. Nepamiršta pasiimti jokio reikiamo dokumento, todėl grįžti iš pusiaukelės netenka, ir tai ją nuteikia beveik iškilmingai, dažniausiai tokie sklandumai panašių reikalų priplanuotoms dienoms visai nebūdingi. Troleibuse vienas vyriškis, pro žmones skindamasis kelią iki durų, pavadina ją „katyte“, turbūt visai nepiktybiškai, bent jau negašliai, tikriausiai jis taip įpratęs, o gal netgi turi kokią panašaus amžiaus dukterį, į kurią taip kreipiasi nuo jos kūdikystės, bet V. tik įkniaubia veidą į šaliką ir taip jame išsiviepia, kad tas nuo jos kvapo lieka drėgnas. Paskui grąžina nosį ir burną į normalią padėtį, ir polikliniką pasiekia pro langą apžiūrinėdama šaligatviais kiūtinančias senutes, nešinas rožiniais plastikiniais maišeliais su bananais, bulvėmis, agurkais, besibaigiančio galiojimo mėsgaliais savo iškaršusiems šunims, bei mažiukėse miesto šiukšlinėse besikapstančius karvelius; jų žvilgsniai (ir senučių, ir karvelių) tądien atrodo beveik identiškos spalvos. Kaip ir daugelį dienų, nejučia suvokia V., kaip ir visas dienas, net ir tada, kai ji nevažiuoja troleibusu į polikliniką ir negali jų matyti, net ir tada, kai to niekas negali matyti, košmariškai besmegeniai, absoliučiai nepavojingi naminiai gyvūnėliai sliūkina gatvėmis ir jose karaliauja, apgyvendina namus ir kambarius, važinėjasi automobiliais ir viešuoju transportu, jų tokia nesuskaičiuojama daugybė. Kažin, kokios lyties yra tie šlykštūs šiukšliniai balandžiai, dingteli V., kažin, ar visi išsiritę balandžiukai pasmerkti tapti tokiomis beprasmėmis žalsvapilkėmis miesto utelėmis, ar nė vienas iš jų neišskrenda, nepabėga, kol dar laikas.

Jos sutartas laikas tik už keliolikos minučių, tad V. prisėda laukiamajame šalia kabineto durų, ištiesia priešais save kojas ir užsimerkia. Be jos čia dar lūkuriuoja tik viena apkūni nėščioji. V. atrodo, kad toji moteris nėščia, vien todėl, kad ji laukia prie ginekologės kabineto, nors galėtų būti visaip, stengdamasi neatsimerkti ir nežvilgtelėti dar kartą, susivokia V., tokia nutukusi moteris, netgi dar visiškai skaisti, tikriausiai dažnai turėtų sulaukti sveikinimų ir klausimų, na, tai kada jau, na, tai berniukas ar mergaitė, tai kaip, o kas toks, meilute, tėvas? Nejučia V. šypteli, bet negali matyt, ar ta storulė pastebėjo, nes vis dar murkso užsimerkusi. V. bando įsivaizduoti, kiek laiko prireiktų tokiai paprasčiausiai gerokai pavalgančiai moteriai išvesti iš kantrybės, kiek laiko ir tų atsargiai pacukrintų klausimų apie kūdikius moteris pajėgtų ištverti, kol pati spjautų į teisybę, į savo nesusivaldantį gomurį, ir šventos ramybės dėlei imtųsi atsakinėti trumpai ir aiškiai: balandį, jau greitai, matyt, bus mergaitė, vardu bus Onutė, močiutės garbei, balandį bus sveika raudonskruostė mergaitė. Paskui V. vaizduotė peršoka tiesiai į balandį, į neegzistuojančios, hipotetinės raudonskruostės Onutės gimimo datą, ir tiesiog įšyla nuo suglumimo, kuris padabina storulės artimųjų veidus, kai data ateina ir praeina, o pilvas tebepūpso kur buvęs, ir joks gyvas, raudonas, knirkiantis mėsos gabalas iš jo neišsiveržia. Kaip baisiai ta moterim dėta ji, V., kvatotųsi, užsidariusi viena kambary nuo tų įkyrių ir suglumusių klausinėtojų armijos, kaip springtų nevaldomu, niekinamu, laisvu, bet kažkodėl vis vien kiek profanišku juoku. Taip kvatodamasi sudegintų daug kalorijų, ko gero, būdama nutukėlė, kaipmat įkištų nosį šaldytuvan ir išsitrauktų ką nors riebaus ir skanaus, ir pati viena atšvęstų savo neegzistuojančios Onutės gimtadienį, ir argi prisileistų mintį, kad tame alkyje galėtų šmėkštelėti nors šešėlis kaltės, argi leistųsi šitaip dorojama ir toliau, tai jau ne, tiesiog išgertų daug vyno ir atšvęstų savo stipraus ir viengubo, save tereiškiančio kūno pergalę prieš visas tas vimdančiai sustabarėjusias priežastis turėti didelį pilvą, velniai rautų, juk jos kūnas turi teisę tereikšti pats save, kad ir kokio dydžio būtų, juk jos pilvas turi teisę plėstis į šonus kiek tik jam patinka, kol dar siuvamos tokios apimties kelnės ar bent sijonai, nieko naujo ir gyvo nepagamindamas, neišnešiodamas, niekam neįsipareigojęs ir niekam neskolingas, nereikšdamas nieko kita, kaip tik įspūdingą jos kūningumo ir apčiuopiamumo faktą. Akimirką V. jau beveik pajunta besididžiuojanti ta visai nepažįstamama, per porą kietų plastikinių laukiamojo kėdžių nuo jos lūkuriuojančia rubuile, pasijunta besanti jos pusėje ir nuo šiol visada žvilgsniu padrąsinsianti parduotuvėje visas moteris, kurias tik pamatys draskomas abejonių, ar pirkti tą siaubingai riebų torto gabalą, tas šventvagiškai cukruotas spurgas, zefyrus, sviestinius raguolius ar visas keturias, penkias, aštuonias šokolado plyteles.

Paskui V. pašaukiama į kabinetą, todėl turi atsimerkti – kildama nuo kėdės ir gręždamasi durų link, ji nesusivaldo nežvilgtelėjusi į tą moterį, ir pastebi, kaip švelniai toji laiko ant pilvo sudėjusi plaštakas, du šiltus, juslingus, gyvo kūnelio lytėjimui sutvertus žvėrelius, kaip jiedu iškilumo paviršiuje ritmingai ir raminančiai brėžia pirštų galais mažytes elipses, mažyčius saugios ir laimingos visatos modelius, ir suvokia, kad toji moteris iš tiesų yra nėščia. Ne tik nėščia, akivaizdžiai, nepaslepiamai, išdidžiai nėščia, bet ir labai panaši į didelę persų veislės katę, romiai užgulusią pusantros kėdės. Koks nemalonumas. V. nežino, kodėl ta keista įsivaizduojama išdavystė jai tokia šlykšti, kodėl tas menkas solidarumo su putniu moteriškumu luistelis, vienintelis, kurį pajėgė savo vaizduotėj surasti ir nupoliruoti tiek, kad galėtų iškelti į paviršių, taip žeidžia ją duždamas į didžiulį, neįtikėtinai realų ir neįtikėtinai vaisingą nėščiosios pilvą, į bežodį tos bevardės vilendorfiškos motinos kūno paklusnumą jo fiziologinei, mitologinei, archetipinei paskirčiai, į jo tylų nuolankumą, į visų moterų uolą. V. vėl junta, kaip viduriais ima slankioti baisus noras išsiviepti, vieptis iki nebegalėjimo, kol lūpų kampai nebeatlaikytų įtampos, nežino, kas ją verčia nusipurtyti iš šleikštulio ir kas kursto tą klaikią, nerealią trauką šleikštulio grimasa nesustoti ties veidu, išvis nesustoti, vieptis iki galo, bet jeigu jau taip, jeigu jau ji, kuri be jokio atsiklausimo ar pasirinkimo galimybės gimdama pati buvo aprūpinta gimda, šiaip ar taip suduš, šiaip ar taip liks bejėgė prieš kur kas įspūdingesnį, senesnį ir logiškesnį nei jos maža, neišvaizdi individualybė motinystės monolitą, kodėl gi neišsiviepti net peržengiant viepimosi ribą, kodėl neišsiversti išvirkščiai, tapti laukan išverstu žmogumi, moterimi, kurios vidaus organai pulsuotų ir funkcionuotų kūno išorėje, visiems susidomėjusiems demonstruodami jos genus puikiai matomu sveikumu ir akivaizdžiu vaisingumu, kodėl netapus išvirkščia moterimi, kurios kūno išorėje tvinksinčius organus kiekvienas galėtų liesti ir jais naudotis. Naudotis, kaip ji neapkenčia to žodžio. Kaip ji norėtų dingti iš čia, susirinkti daiktus, atiduoti registratūroje kortelę ir grįžti namo, kur galėtų išsitraukti iš šaldytuvo ką nors riebaus ir per vakarą užsiauginti dar porą visiškai savų, visiškai ją pačią tereiškiančių kilogramų.

Bet ji senokai užsirašiusi šitam vizitui, prakeikta gyvenimiška biurokratija, tad tik nulenkia galvą ir įspūdina kabinetan. Pasideda rankinę ant minkštasuolio šalia durų, nusiauna batus, gulasi ant ginekologinės kėdės, kurios atramos kojoms šaltos kaip žuvų nugaros, prasižergia, nukreipia žvilgsnį į lubas, iš visų jėgų stengdamasi kvėpuot ir tylėt. Vis dėlto kantrybės ji dar turi, dar sugeba valdyti savo vidurius ir juose gyvenantį šleikštulio slibiną, bent jau tiek, kad jo deginančio liežuvio nebūtų matyti iš išorės. Guli ramiai, tolygiai alsuoja, kiek pašiurpsta nuo šalčio, iš kojų sklindančio gerklės link, bet atsakinėja į gydytojos klausimus normaliu, santūriu balsu. Neblogai atsimena ir gydytojai nupasakoja ciklo reguliarumą, išskyrų kiekį, skausmo intensyvumą, o daugiau nusiskundimų neturi. Atrodo, su ja viskas tvarkoje. Ji kruopščiai iščiupinėjama, apžiūrima, aprašoma ir net pauostoma, iš vidaus ir iš išorės, bet atrodo, kad su jos vaikų gaminimo aparatu viskas tvarkoje, jis niekur nesugedęs, neužsikimšęs, neužstrigęs, ir nesiruošia to daryti. Ji puikiausiai galinti vykdyti savo funkciją, savo visuomeninę, simbolinę ir fiziologinę pareigą.

Kadangi šitaip, kabinete ji ilgai neužtrunka, lukteli, kol ginekologė surašys reikamus duomenis į reikiamus blankus, o paskui ištrūksta atgal į koridorių. Vėl prasilenkia su apvaliąja nėštuke, apie netolimą ateitį užsisvajojusia persiška kate, kaip tik bekeliančia savo didingą kūną nuo laukiamojo kėdžių ir bepradedančia liulėti kabineto durų kryptimi, ir vėl grįžta į tą patį nuo pat ryto lydintį šleikštulį, vėl lieka viena su vimdančiu noru daryti siaubingiausias ir labiausiai viešai nepriimtinas grimasas. Junta, kad šįkart nesusilaikys, be to, niežti ką tik išnaršytą tarpkojį, todėl ji nuskuba koridoriumi iki galo ir įsmunka pro siauras baltas dureles, už kurių įsivaizduoja būsiant tualetą.

Taip ir yra, tik ji pamiršo žvilgtelėti į ženkliuką ant durų, todėl atsidūrė vyrų tualete, kur jai priešais nosį rikiuojasi eilė ne visai švarių, vietomis gelstelėjusių pisuarų, o plačiame veidrodyje virš jų atsispindi vieniša, tarsi šiai vietai per maža ir per trapi jos figūrėlė, svetimkūnis aidžioje, šaltai baltoje erdvėje. V. nusistebi, kodėl vyrų tualetas toks didžiulis, nes moterims skirtas jo analogas, kiek prisimena, kur kas ankštesnis. Negi tikrai šitoj poliklinikoj (ar visose?) lankosi kokius penkis kartus daugiau vyrų, ar jie visi suvirsta išvietėn vienu metu? Kaip ten bebūtų, tualetas bent jau tuščias, ir negirdėti, kad kas artintųsi koridoriumi ir kėsintusi tą tuštumą suardyti, o V., galų gale, net nelabai jaučia poreikio šlapintis, jai reikia tiesiog išsivaipyti, išsižiaukčioti, išsibaisėti, kol galės eiti toliau, išsibaisėt savimi ir visu tokiu senu ir nepakenčiamai joje įsišaknyjusiu pasauliu, – o tam reikalui, jos nuomone, puikiai tinka bet kuriai lyčiai skirta išvietė. Šioji, vyriška, gal net labiau tinka, nes be pasidygėjimo, kurį V. jau atsinešė su savimi, kursto jai dar ir keistą melancholiją, įkyrų pirštų galuose rusenantį pavydą visiems tiems ramiausiai prie sienos prisuktiems pisuarams, ne per kruopščiausiai nuo sveiko vyriško šlapimo nuvalytoms plytelėms ir vandens čiaupams. Tasai pavydas paprasčiausiems santechniniams įrengimams, o dar tokiems neįmantriems ir niekuo neypatingiems kaip šie, net ją pačią kiek suglumina, bet vis dėlto tikriausiai tai pavydas, kas dar, velniai rautų, tai galėtų būti. Kaip ji, velniai rautų, norėtų nebūti šioje vietoje svetimkūnis – kaip beviltiškai ji norėtų mokėti šitaip styroti atkišusi pasauliui visus turimus kampus ir linkius, net angas, visus įtaisymus vandeniui ar kitkam subėgti, visui visas savo formas, visai kaip tie nelemtieji pisuarai, kaip norėtų įstengti šitaip kaip jie ramiai sau brinksoti ir dėl nieko nesijaudinti, ir iki gyvenimo galo, kad ir neilgo, neįdomaus, nuo vamzdžių kokybės ir valymo priemonių, pilamų vidun, priklausomo ir pasibaigsiančio neišvengiama vienatve gyvenimo galo, būti oria ir pakankama vien tuo brinksojimu, vien formomis, kurias jau turi, užuot bent iš dalies, bent mažytėlaite tų visų savo formų dalimi kam nors reiškusi žaliavą, medžiagą, pirmtaką kokioms nors kitoms formoms rastis. Argi jos pačios forma yra nepakankama, argi jos neužtenka? Argi šitoks įžūliai nenaudingas, jokių kitų pretenzijų, kaip tik tylus atsikišimas nuo plokščio žemės paviršiaus neturintis, visiškai užbaigtas, nors dar nebūtų nė karto panaudotas, daiktas tegali būti dirbtinis? Sumauti pisuarai, sumauti gatavo grožio fontanai – galėtų bent nestyroti taip išdidžiai atvirtę nuo sienos, galėtų bent nesimaivyti ir jos neerzinti! Koks nemalonumas, kokia kokti gėda – stovėti tuščiame (ačiū dievui) poliklinikos vyrų tualete, net nesišlapinti, nesiplaut rankų ir neniūniuot, tik va šitaip be žado stypsoti priešais eilę paprasčiausių, pigiausių pisuarų ir jiems beprotiškai pavydėt. Gal jai iš tiesų kas negerai. Aišku, galėtų paprasčiausiai nekreipt dėmesio, galėtų spjauti į tą savo blogavimą, gal jėga jį užgniaužti, o gal pamažu prisijaukinti, kaip jau išeitų, galėtų nustoti jaudintis ir nebedrausmint savęs, drąsiai vaipytis iš visko, kas tik jai bjauru, ir nugyvent gyvenimą kaip pisuaras, kas gi jai trukdo; tikriausiai, priėmusi panašią taktiką kaip toji jos įsivaizduota nutukusi moteriškė, aplinkinių užverčiama klausimais apie tai, kada jau gimdys, ir rubuiliška panieka juos įveikianti, įstengtų ir ji kaip nors atsiginti visų tų neišvengiamų panašaus pobūdžio klausinėjimų (kodėl gi ji nenorinti vaikų, o kuo gi tai taip jau blogai, be to, juk ji dar tokia jauna, o ateis laikas, ir pati pamatys, ir taip toliau), galbūt pajėgtų kaip nors visas tas gerkles užčiaupti, ne tik draugų ir giminių gerkles, bet ir ištisą nepertraukiamą, daugiatonį, kiekvienam posūky tykantį netiesioginį lalėjimą iš televizijos reklamų, įvairaus plauko gyvenimo išminties dalytojų, politikų su savo demografinėmis strategijomis, moterėlių stotelėse ir visko kitko, galbūt tikrai įstengtų visas tas gerkles užčiaupti, užčiaupti jas vien savo pačios niekinančia kvatone ir savarankiško kūno išdidumu, tikriausiai jai tai pavyktų, jei tik turėtų pakankamai atkaklumo, tikriausiai pavyktų netgi geriau, negu pati įsivaizduoja (juk jau ir dabar kai kas ją laiko atžagaria pusprote, kuri tikrai baigs gyvenimą kaip kokia ragana virdama neaiškias uogienes mažiausiai aštuoniolikos kačių šlapimu pradvisusiame bute, išklijuotam geltonais gėlėtais tapetais), – bet kaip įtikinti tą nepagaunamą, nenutveriamą, giliai jos pačios kauluose, riebaliniam audiny, o gal smegenų rievėse gyvenančią ir besislapstančią persišką katę, šinšilą, telyčią, tą padūkusiai sveiką ir pavydėtinai normalų gyvulį, jog yra miręs, jau paskerstas, jau rituališkai paaukotas laisvos valios dievui (V. vis dar stengiasi, vis dar nori tuo dievu tikėti), kaip, po galais, pastatyti tai gaišenai tokį paminklą, kuris niekam, net jai pačiai, nebekeltų jokių abejonių? Koks turėtų būt tasai paminklas, toji žymė, skirianti įgimtą tikslingo atsiradimo, ką-nors-turinčią-reikšti, tęstinumui paskirtą fazę nuo nieko nebereiškiančios, vien visa apimančiu stebėjimu mintančios, atsidavimu laisvos valios dievui išgrynintos fazės? Koks ženklas galėtų aiškiai signalizuoti, kad ji, V., turinti savo geometriją, savą erdvinių koordinačių ir jų poveikio stebėtojo akims bei smegenims sistemą, ir kad matoma yra tik tiems, kurie teikiasi žvelgti į ją pagal tos geometrijos taisykles, o tiems, kurie nesiteikia – išvis nematoma ir neegzistuojanti. Ar būtinai tasai ženklas turėtų būti vulgarus, ryškiaspalvis, šviečiantis iš tolo, ar būtinai tai turėtų būt stebėtojui slaptosios koordinačių sistemos apčiuopimą gerokai palengvinantis orientyras, tarkim, kažkas panašaus į didžiulį raudoną stop ženklą, prostitutės tinklines kojines arba kokį R. Mutt glotniam keraminiam paviršiuj, riebų koordinačių sistemos apsivertimo suflerį?

V. neturi supratimo, taip ar ne taip; galų gale, nuo ko nors pradėti reikia. Aišku, ji kvailė, apgailėtina per daug reiklią vaizduotę turinti kvailė, bet tokia jau yra, jai reikėtų nešdintis iš čia, parvažiuoti namo, išsivirti arbatos, išsimiegoti, reikėtų visų pirma dingti iš čia, iš šito vyrų tualeto, kur jai nė nepridera būti. Ak, nepridera – nuo tos minties tik dar kartą sukyla pyktis, bjaurus susisukęs nepasitenkinimo gniutulas, nebetelpantis gerklėj. V. susiranda rankinėje ryškiai raudoną lūpdažį (pati nežino, kodėl jį nešiojasi, niekada nedažo lūpų, bet taip jau nutinka su didelėmis rankinėmis), numauna kamštelį, įsitikina, kad lūpdažis nepridžiūvęs. Žengia prie pisuarų, palinksta ties pirmuoju ir stora raudona linija suraito ant jo balsvo šono savo inicialus, didelę, plačiai prasiskėtusią raidę V. ir kelias pirmąsias pavardės raides. Padeda stambų, iš tolo matomą tašką. Vulgaru? Per lengva? Kiek atsitraukia, kad įvertintų vaizdą iš toliau, patempia lūpą, paskui vis dėlto tęsia darbą – apeina visus pisuarus, visą eilę, ant kiekvieno palikdama savo parašą. Visa eilė (aštuonetas, bepasirašinėdama suskaičiavo) pisuarų nustebę kraujuoja jos raudono lūpdažio žymėm ir bando apsiprast su naująja būtim, su nauja geometrija, kurioje dabar turės gyventi. V. pakreipia galvą, pasitrina sprandą, patrepsi vietoje, gniaužydama rankinės dirželį. Taip ilgisi ko nors subtilesnio, elegantiškesnių paminklų. Prisiartina prie veidrodžio, įdėmiai apžiūri save, reikia pripažinti, kad vyrų tualete šviesa išties kitokia. Paskui kišeniniu peiliuku švariai nupjausto nuo lūpdažio paviršinį sluoksnį ir sumeta lupenas į vieno iš pisuarų, arčiausiojo, kanalizacijos angą, jai nė kiek nereikia mikrobų ir visų kitų gėrybių, kurių čia gali knibždėti. Apvaliusi savo įrankį, priglaudžia galiuką prie lūpų, lėtai brūkšteli, stebėdama judesį veidrodyje. Kompozicijoj atsiradus naujajam lūpų raudoniui, jos akys pasirodo gilesnės ir tamsesnės, oda – kiek blyškesnė, labiau stiklinė, nepermatoma. V. pačepsi lūpomis, įsideda lūpdažį atgal į rankinę, iš kurios jis daugiau turbūt niekada nebus ištrauktas, delnais palygina drabužių klostes, persibraukia pirštais plaukus. Tvarkoj. Tereikia nepamiršt, nepamiršt, nepamiršt kartoti ritualų. Vieniems dievams prisieina aukoti daugiau, kiti ne tokie godūs, jai dar reikia atidirbti apeigas, kuriomis josios dievas būtų labiausiai patenkintas. O dabar, dabar jau tikrai skubiai, nes kažkieno žingsniai plumpina koridorium, reikia dingti iš čia ir grįžti namo.