Teksto autorė: Akvilė Venckutė

Vergovė – imperialistinių valstybių viena tamsiausių istorijos sudedamųjų, virtusi iki šiol įsišaknijusiomis traumomis – neišspręstais rasizmo klausimais. Viena esminių valstybių čia – žmogaus teises ir lygybę savo pagrindinėms vertybėms priskirianti Amerika, kur įsikeroję „Black Lives Matter“ protestai atnaujino diskusiją, kaip turėtume kalbėti apie vergovę ir koks rasinis neteisingumas buvo paveldėtas iš Amerikos Konfederacijos. Dabar amerikiečiai diskutuoja apie memorialų likimą – naikinti ar palikti – kokias vertybes tai mums transliuoja. Bet svarbų vaidmenį šioje diskusijoje suvaidino ir literatūra – ir tai ne tik istorijos užfiksavimas.

Autobiografijos kaip svarbi dokumentacija

Imperialistai ir kolonialistai leido sau nustatyti, kad kai kurie žmonės yra viršesni vien dėl savo tautybės ar rasės – taip jie sau atsivežė afrikiečius būti jų vergais. Prasidedant XVII a., Europos prekeiviai keitė Afrikoje ginklus, tekstilę ar tiesiog butelį brendžio į gyvus žmones. Iki XVIII a. vidurio vergai sudarė devyniasdešimt procentų Europos prekybos su Afrika. Daugumą jų siųsdavo laivais per Atlantą, taip iki pilietinio karo pradžios JAV gyveno maždaug keturi milijonai pavergtų žmonių. Daugybė pavergtųjų net neišgyvendavo nesanitarinių kelionių laivu sąlygų, o prasta mityba ir slegiančios darbo sąlygos, ypač cukraus plantacijose, lėmė aukštą mirtingumą jau ir atvykus.

Kaip rašo istorikas Vincent Brown savo knygoje „Reaperio sodas: mirtis ir galia Atlanto vergijos pasaulyje“ (angl. „The Reaper’s Garden: Death and Power in the World of Atlantic Slavery“), kai kuriose Jamaikos cukraus plantacijose mirčių buvo dvigubai daugiau nei gimimų, vidutinis vergas galėjo tikėtis išgyventi tik septynerius metus priverstinio darbo. Yra išlikusių dienoraščių, kaip kad Thomo Thistlewood‘o, kuriuose patys vergvaldžiai aprašo savo nehumanišką elgesį su savo vergais, pavyzdžiui moterų prievartavimą ar plakimą botagu.

Tokia asmeniška patirtimi tapusi vergovė, nuo pat pradinių bandymų iki reikšmingųjų literatūros kūrinių, buvo pagrindinė tema juodaodžių literatūroje. Publikuojama afroamerikiečių literatūra prasideda nuo 1773 m. parašytos Phillis Wheatley knygos „Poemos apie įvairius dalykus – religinius ir moralinius“ (angl. „Various Subjects, Religious and Moral“). Ją P. Wheatley parašė dar būdama paauglė, susižavėjusi Biblijos skaitymais, kai jau dešimtmetį buvo laikoma kaip vergė.

Tikroji vergijos patirtis išsaugota autobiografijose arba vergų pasakojimuose (angl. slave narrative), kas tapo labai svarbia tikrų žmonių ir įvykių dokumentacija. Būtent šie literatūriniai kūriniai XVIII a. pab. ir XIX a. pr. tapo svarbia priemone atverti dialogą tarp juodaodžių ir baltųjų apie vergiją ir laisvę. Anot istoriko John‘o Wright‘o, užrašytos vergų istorijos atkreipė visos Amerikos dėmesį į afroamerikiečių gyvenimo sąlygas ir smarkiai paskatino kovos prieš vergiją kilimą. Štai, pavyzdžiui, visuomenę sukrėtė Harriet‘os Jacobs 1861 m. pasakojimas „Įvykiai mergaitės vergės gyvenime“ (angl. „Incidents in the Life of a Slave Girl“), skaitytojams vaizdžiai nupiešęs vergaujančių moterų kasdienį gyvenimą, kupiną ne tik sunkaus darbo, bet ir prievartavimų.

Per literatūrą į laisvę

Užrašyti vergų pasakojimai parodė kaip raštingumas išlaisvina. Kaip ir Phillis Wheatley, ne vieno afroamerikiečio dėmesį buvo patraukusi Biblija, kuriai tyrinėti tekdavo išmokti skaityti. Vergus mokindavo ir patys vergvaldžių šeimos nariai, tačiau XIX a. pr. visuomenė Pietuose kovojo su vergų raštingumo plitimu, dažnai skirdama griežtas bausmes, kadangi išsigąsta, jog tapdami protingesni vergai panorės laisvės. Tai tikras įrodymas, kaip tik išsilavinimo stoka verčia žmonės pasilikti esamoje būsenoje ir priimti viską kaip status quo.

Vienais meniškiausiais ir patraukliausiais vergų pasakojimais yra laikomi Frederick‘o Douglass‘o darbai. Jo literatūra ir pasisakymai buvo iškalbinga ir veiksminga priemonė vergijai nutraukti. F. Douglass‘ą skaityti išmokė jo šeimininko žmona, kas sukėlė šeimininko pyktį, esą raštingumas turi galimybę sudrebinti vergų sistemos pamatus. Taip ir pats Douglass suprato, kad būtent išsilavinimą baltieji naudojo kaip galią prieš juodaodžius, ir būtent jis yra kelias iš vergovės. Taip berniukas, nugirdęs šeimininko žmoną, skaitančią Bibliją, ir panoręs išmokti skaityti, tapo vienu žymiausiu XIX a. amerikiečių.

Literatūriniu požiūriu, buvusių vergų autobiografiniai pasakojimai yra viena plačiausių ir įtakingiausių Afrikos Amerikos literatūros ir kultūros tradicijų. Labiausiai įtakingais pripažinti XIX a. kūriniai: Harriet Beecher Stowe romanas „Dėdės Tomo trobelė“ (angl. „Uncle Tom’s Cabin“) ir Mark‘o Twain‘o „Heklberio Fino nuotykiai“ (angl. „Huckleberry Finn“); bei šiuolaikiniai romanai: Toni Morisson „Mylima“ (angl. „Beloved“) ir William‘o Styron‘o „Nat Turner išpažintys“ (angl. „The Confessions of Nat Turner“). Šie ir kiti vergų pasakojimai suvaidino esminį vaidmenį nacionalinėse diskusijose apie vergiją, laisvę ir amerikietišką tapatybę, kurios kvestionavo JAV istorinę sąmonę nuo pat jos įkūrimo.

Palikimo kontroversijos

Galima kiek tik nori neigti meno įtaką, bet būtent literatūra vedė šioje istorijoje visuomenę į progresą. Juodaodžių gyvenimų naikinimai dėl ekonominio efektyvumo, suformavo sisteminio rasizmo problematiką, gyvuojančią iki šiol, ir tik prasidėjus „Black Lives Matter“ protestams pirmoji žinutė baltiesiems, nesusiprantantiems, dėl ko viskas vyksta, buvo: „Skaitykite ir domėkitės!“.

„Kiekvieną rytą atsibundu vergų pastatytuose namuose“, – sakė buvusio JAV prezidento Barack‘o Obama‘os žmona Michelle Obama 2016 m. Nacionalinėje demokratų konvencijoje. Taip pabrėždama, kad būtent vergija – kertinis naratyvas, kurį paveldėjo tauta. Ir štai filosofas ir edukologas John Dewey mokė, kad demokratija turi gimti su kiekviena karta iš naujo, o tai pasiekiama per edukaciją. Kaip mokinti apie vergovę – taip, kaip viskas ir prasidėjo – su vergų pasakojimais, tapusiais tokiais reikšmingais kūriniais, kaip Octavia Butler parašytas „Giminės“ (angl. „Kindred“) ar Toni Morrison „Mylima“. Tiktai dabar tos istorijos virsta ne tik ekranizacijomis, bet net ir specialias kalneliais „Disney“ atrakcionų parke – „leidžiančiais patirti, kaip jautėsi vergai bėgdami požeminiais geležinkeliais“. Tai kontroversiška – skaudžią patirti paversti pramoga. Bet ar tai užpildo istorijos spragas ir leidžia geriau suprasti, ar tik dar labiau traumuoja ir įžeidžia tai patyrusiųjų vaikaičius?

Kontroversiškas klausimas ir iki kokio lygio galima redukuoti istoriją? Juk pirminį istorijos rankraštį pateikė patys vergvaldžiai – ar turėtume išmesti tokią literatūrą, kiną, kitus kūrinius? Štai buvo nutrauktas filmo „Vėjo nublokšti“ (angl. „Gone with the Wind“), sukurto pagal Margaret Mitchell to paties pavadinimo romaną, rodymas ekranuose, kadangi filmas per daug romantizuoja vergų laikymą Pietuose. Iki šiol šiuo klausimu yra dvi priešingos nuomonės ir rasti vieną konsensusą sunku.

Filosofė Sussan Neiman savo knygoje „Mokymasis iš vokiečių: rasė ir blogio atmintis“ (angl. „Learning from the Germans: Race and the Memory of Evil“) nagrinėjo skirtingus būdus kaip Vokietija konfrontuoja su savo praeities tamsiosiomis dėmėmis ir kokią jos patirtį galėtų pritaikyti JAV. Ji pastebi, kad būtent per meną mes galime geriau suprasti istoriją ir užfiksuoti vertybes, kurias palaikyti norime šiandien: „Kad visuomenė geriau suprastų, kas įvyko ir kodėl, Rytų Vokietijoje buvo sukurta per tūkstantį knygų ir filmų apie Holokaustą ir kitus nacių nusikaltimus. Menas čia atlieka reikšmingą funkciją tiesiog padėdamas mums pamatyti dalykus iš kitos perspektyvos. Tai vaidina svarbų vaidmenį ir dabar atsinaujinusiame pilietinių teisių judėjime Amerikoje. Manau, kad būtent didžiausių mūsų rašytojų, tokių kaip Toni Morrison ir daugelio kitų darbai, iš tikrųjų pakeitė mūsų požiūrį į tai, kas yra amerikietis, ir padėjo geriau suprasti, ką išgyveno juodaodžiai amerikiečiai.“