Teksto autorius – Lukas Suchodolski

Palanga buvo tobula vieta dembeliui. Dešimt metų joje nesilankęs, supratau, kad dar dešimtmetį ji sau ramiai galės gyvuoti be manęs. Iš aštuoniolikos žmonių būrio ten nuvažiavom keturiese. Dviese apsistojom kambary su šniokščiančiu tualetu. Kiti du išvyko Šventojon, vienas grįžo – jau tamsoje, prieš dešimtą.

Per tą laiką spėjome nueit į parduotuvę, grįžt į kambarį ir išgert kelis alaus. Aš išmaukiau daugiau nei Migrena. Jam skaudėjo galvą. Prašė patildyti televizorių. Ten nieko ypatingo ir nerodė – tik žinias. Baltijos kelio trisdešimtpenkmetis.

Tačiau aš negalėjau sau leisti būti nelaimingas, nes tai buvo dembelis. Po devynių mėnesių pertraukos vėl plempiau alų. Vėl turėjau laisvę.

Į kiemą išėjau vienas, Migrena liko tįsot. Mane pasitiko iš Šventosios grįžęs Romeo.

– Palaukim čia truputį, – sakė jis. – Sutikau va ką tik vieną žmogų. Jisai čia va gyvena, šitoj laiptinėj. Sakė, išeis su mumis pagert.

Romeo buvo ramus ir blaivus, bet plepys. Vienas plepiausių būrio žmogelių. Ir protingiausių. Su juo vienam skyriuj gerai prasistūmė tarnyba.

Tas jo sutiktas žmogus vilkėjo megztais zebriniais marškiniais, nešiojo apvalius akinukus. Jo plaukai nukirpti aplink ausis, šviesiai dažyti. Jo balsas nerimtas. Vidurio amžius. Vilniuj suko savo verslą, o anksčiau nuolat sukdavosi Palangoje vasaromis. Tą vasarą ten atostogavo, kol jo žmona dirbo Vilniuje. Trise išėjome į Basanavičiaus gatvę, apytuštę, bet pakankamai šurmulingą dembeliui. Dviem, sakyčiau, šešiolikmetėm artėjant prie mūsų, jis įsiterpė tarp jų, tarsi netyčia, apglėbdamas jų liemenis.

– Opa! Pagavau! – džiūgavo jis, bet nepagavo. Merginos išsisuko ir nuėjo toliau. Tuoj po jų sutikome Mindaugą, gatvės šokėją. Dryžius stojo prieš jį su intensyviu šėliotojo žvilgsniu į akis ir ėmė staipytis. Mindaugas kartu su juo palaikė ritmą. Su Romeo mudu palaukėme, kol Dryžius atsijudės, tada visi nuėjome per tiltelį į kavinę.

Jis paspaudė apsauginiui ranką ir padavėjas mus palydėjo prie staliuko netoli upelio. Zebramarškis primygtinai siūlė imti vaikišką picą su dešrelėm, bet aš vis tiek užsisakiau Diavolą ir prie jos Stellą už € 5,5. Romeo Zebrius įsiūlė kokteilį už € 24 litrinėje taurėje su daug ledo ir vaisių. Ten didelis kokteilių pasirinkimas, tad Romeo užtruko priimti sprendimą – prie to prisidėjo ir kaina, kiti kainavo po € 32. Paklaustas Romeo, kuris kokteilis geras, Dryžius nuotykius žadančiu tonu atsakė:

– Oi, čia, žinok, priklauso, kiek tu pasiruošęs sumokėt!

Migrena parašė prisijungsiąs prie mūsų. Jam atlėgus migrena. Jo belaukiant Dryžius toliau plepėjo ir Romeo palaikė jo plepesį. Juodu siejo darbas vasaromis pajūry.

– Dirbau, žodžiu, aš ten spurginėj, – pasakojo Romeo, – ir ji neužsidaro, kol dar aina žmonės. Tai, žodžiu, penktą ryto jau šviesu, nustoja ait visi ten geriantys – pradeda ait visi, kas bėgioja ar šunis vedžioja ten. Tai aštuntą mane pagaliau paleidžia, ainu namo, valandą pamiegu – ir vėl darban dešimtą! Kitą naktį pamiegu gal kokias keturias valandas, dar kitą, daleiskim, tris. Taip, skaityk, tris dienas be pertraukos, dirbi.

– Jo, man irgi panašiai būdavo, kai aš čia dirbau padavėju Viloj Gražinoj. Žmonės eina, eina, ateina, išeina, nesustoja visiškai, tu tik spėk bėgiot pirmyn atgal tarp staliukų. Bet ką čia, kai jaunas gerai. Dabar aš čia pažįstu viską čia va, verslą, Palangą, žinau kaip kas…

Atėjęs Migrena užsisakė Stellą. Dryžius sugalvojo pasiteirauti, kaip mes, ką mes. Atsakėme ką tik baigę karinę tarnybą.

– Oi, tai čia jum didelė šventė. Čia jum tas gi, kaip vadinasi…

– Dembelis, – tarė Romeo.

– Dembelis, taip… Nu ir kaip?

– Puikiai, – atsakiau ir Romeo su Migrena tam neprieštaravo. Mes papasakojome jam truputį apie tarnybą ir mums atnešė picas. Dryžius valgė vaikišką su dešrelėm. Kalba nukrypo prie maisto, tada prie aplinkos, kokia ištuštėjus Palanga.

– Mokyklai visi ruošias, – kalbėjo Dryžius. – Ką čia, rugpjūtis tuoj baigsis. Vakar, va, buvau Akropoly, tai jetus ten, pilna žmonių, visi zuja, laksto, sąsiuvinius perka…

Romeo, kuris turėjo dvyliktokę panelę, linkčiojo.

– Tai jo, jo, man pačiam va greitai rugsėjo pirmoji nusimato…

Vėliau Dryžius šnekino mus eit kluban, sakė pažįstąs apsauginį.

– Va, tuoj čia bus vienuolika, atsidarys, aš ten paderinsiu nuolaidėlę, pajudėsim!

– Ir kiek čia bus su nuolaidėle? – paklausiau.

– Paprastai, kiek pamenu, penkiolika lyg tais būna… Bet, manau, pavyks man paderint iki kokių dešimt.

– Dešimt daugokai. Atsižvelgiant į tai, kad ten turbūt bus tuščia…

Aplinkui mus buvo užimti gal pusė staliukų. Neatrodė, pažiūrėjus į gatvę, kad dar ankstyva valanda ir žmonės dar suplūs.

– Kaip tau, Romeo, atrodo?

– Aš irgi sakau, dešimt daugokai, jeigu ten nebus, ką veikti.

– Ką tu, Migrena, pasakysi?

– Aš tai nenoriu į klubą.

– Na, aš pakalbėsiu su apsauginiu, – tarė Dryžius. – Gal ir iki penkių nuleis…

Dryžius dingo kuriam laikui, tada pasirodė pranešti apie dešimties eurų kainą. Mes galutinai nutarėm į klubą neiti ir ieškoti nuotykių kitur. Dryžius sukrovė visus indus į vieną lėkštę.

– Padavėjo įpročiai? – paklausiau.

– Joo, – atsakė jis ir dar šiek tiek patauzyjo apie savo pajūrio vergystės vasaras. Patauzyjęs atsiprašė tualetan ir tąkart negrįžo ilgai.

Tualete jo neradau, ir niekur kitur taipgi ne. Mes sumokėjom už save ir už jį ir pasišalinom.

Kitą dieną dviese su Migrena eidami Basanke, jį pamatėm srebiantį šaltibarščius „Viloj Gražinoj“.

– Palauk čia, – tarė Migrena. – Aš nueisiu su juo pakalbėsiu, – ir paliko mane ant suoliuko.

Po kelių minučių grįžo su keturiolika eurų. Sakė, Dryžius atsiprašęs, kad dingo. Apsauginis jį išvaręs, nes jis buvęs per girtas.

***

Po kelių dienų Austrijoj stūmiau naktį bare iki penktos valandos traukinio. Įsitaisiau su užrašine antrame aukšte prie turėklų, koridoriuj, vedančiam į tualetą. Tai buvo nebloga vieta socializuotis. Mane užkalbino ilgaplaukis žmogelis:

– Žmogau, tu čia tiesiog sėdi ir rašai?

– Kaip matai.

– Geras… žiauri pagarba tau, legenda esi! – ir nuėjo.

Po to vėl sutikau jį, užsakinėdamas kitą gėrimą.

– Žinai, aš irgi visai norėčiau rašyti, – kalbėjo jis, – bet aš neturiu tiek kantrybės.

– Na, man kažkaip tai labai daug kantrybės nereikalauja.

– Geras… žinai, mano mergina rašo. Aš stebiuos, kaip jai taip išeina… aš šiaip turėčiau, ką aprašyt… šitam bare aš visko patyręs, aš čia mėgdavau važinėti riedlente ir šiaip kvailioti, mėgdavau užsilipti ten ant turėklų, nesinaudodamas laiptais…

Aš nusijuokiau. Jis tęsė.

– Šitas barmenas labai geras, žinai… jis laidavo už mane, jis daug stengėsi, kad galėčiau čia toliau lankytis, aš skolingas jam. Mm! – gurkštelėjo alaus jis. – Kartą su draugais žinai, ką padarėm? Mes pasislėpėm IKEA‘oj, spintoj, ir ten pernakvojom!

– Chehe… taip, manau, tau visai verta būtų pabandyti tai aprašyti.

– Aha. Norėčiau mokėti susikaupti taip, kaip tu, bare.

– Na, vienam bare man kaip ir nėra, ką kito veikti.

– O tavęs neblaško triukšmas?

– Nesakyčiau, ne. Man jis jaukus.

– Geras… sakau tau, legenda esi! – paspaudė man ranką jis.

– Ai, kad čia nieko ypatingo. Savaime taip gaunasi…

Jis nuėjo, o aš likau linguot su viskiu ir muzika. Ūžavo klasikinės roko baladės. Dauguma žmonių, girti, dainavo ir aš kartu su jais. Šiek tiek vienišas pradėjau jaustis tik prieš uždarymą, kai muzika nutilo. Gėrimų nebepilstė, pardavinėjo tik alų buteliais išsinešimui. Man nebesinorėjo alaus. Dar turėjau viskio. Pasiremdamas į barą, žvalgiaus aplink.

Per kėdę nuo manęs sėdėjo graži mulatė suknele giliom iškirptėm. Prieš porą valandų iš viršaus mačiau, kaip mane užkalbinęs Legendžius ją kibino iš už nugaros ir prie jo pristojo kitas vyras. Legendžius, flegmatiška povyza atsiprašinėdamas, pasišalino.

Panelė pastebėjo, kad per ilgai į ją užsižiūrėjau. Prie jos stovėjo, jei neklystu, tas pats vyras.

– Ar tu liūdnas? – paklausė ji.

– Ne, ne liūdnas, – atsakiau. – Tik pavargęs.

Ir lėtai, tarsi ji manęs nedomintų, nusukau žvilgsnį.

Barui užsidarant išėjau į aikštę prie lauko staliukų. Ten rūkė Legendžius ir jo draugas.

– Šitas bičiukas yra legenda! – pristatė mane Legendžius. – Įsivaizduoji, jis tiesiog sėdi bare ir rašo!

Su jo draugu nekalbėjom apie rašymą. Legendžius paliko mudu dviese, pats išvažiavo su riedlente į aikštę.

Jo draugas buvo juodaodis, nebe pirmos kartos migrantas. Dirbo aukštos klasės padavėju restorane ant kalno. Sakė uždirbąs panašiai, kaip jo draugai IT srity.

– O taip, – sakė jis. – Nežinau, kaip ten pas jus, bet čia, Austrijoj, į padavėjo profesiją žiūrima rimtai. Aš baigiau pusantrų metų padavėjų kursą. Įsivaizduok, žmonės pamato sąskaitą, o ten septyni tūkstančiai! – tai tu turi mokėt juos aptarnauti. Šiaip juokinga būna, kai žmonės pirmą kartą apsilanko tokioj vietoj ir pamato sąskaitą – šeši tūkstančiai septyni šimtai. Aaa, gerai, ahaa… kortele, ahaa… suapvalinkit iki septynių tūkstančių… – juokės jis ir aš juokiaus.

Legendžius atėjo su riedlente rankoj atsisveikinti. Jis dar kartą pakartojo, kad aš legenda, ir mes su Padavėju likom dviese. Papasakojau jam atvykęs iš Italijos, kur nuskridau dembelio proga.

– O! Aš irgi praėjau kariuomenę.

– Ane?

– Aha. Bet ten nebuvo tikra kariuomenė. Pas mus galima rinktis, ar tu pusę metų tikroj kariuomenėj, ar tu devynis mėnesius civilinėj tarnyboj. Aš pasirinkau civilę tarnybą, nes ne mano dalykas yra su tais ginklais judėt, penkias valandas ropštis į kažkokį kalną, ne ačiū, aš geriau ramiai, civiliškai atitarnausiu.

– Tai ką tu veikei toj tarnyboj?

– A, vežiojau rankšluosčius iš vieno ligoninės korpuso į kitą.

– Ir viskas?

– Jo.

– Visus devynis mėnesius?

– Aha.

– Tai kokia prasmė tokios tarnybos?

– Ką aš žinau. Nežino niekas iš viso, kodėl mes šaukimą turim. Mūsų maža šalis. Vis tiek, jeigu būtų karas, mus užimtų per parą.

– Bet juk čia yra kalnai, jūs nesat taip lengvai prieinami.

– Tai mus lėktuvai užbombarduotų.

Nesugalvojau, ką jam atsakyt į tai. Mudu dar kiek pakalbėjom apie jo civilės tarnybos beprasmiškumą, tada perėjom prie kelionių. O keliauti jis nėmėgo. Sakė, jį labai vargina visas tas krovimosi procesas, laukimas oro uostuose, stotyse…

– Štai kaip tu dabar – turi laukt savo traukinio…

– Ei, bet aš gerai leidžiu laiką.

– Tai gal ir gerai tau. Man, asmeniškai, patinka gyventi sėsliai, komfortabiliai. Mano namai puikiai šildomi, turiu džiakuzi, žiemą slidinėju…

– Na, tai tau, iš esmės, nėra, kur keliaut. Tu gyveni geroj vietoj.

– Taip, tas tiesa.

– Lietuvoj, supranti, nėra kalnų. Tai egzotiška būna čia apsilankyti.

– Mm! Man, žinok, panašiai su lygumom. Pavyzdžiui, kai lankausi Vienoje – ten kalnai neužstoja horizonto. Čia, va matai: kalnas ten, kalnas ten – visur aplink kalnai. Aš pasiilgstu švaraus horizonto.

– Hm. Niekada nesusimąsčiau apie tai.

Traukiny, vos atsisėdęs, užmigau. Pabudau nuo konduktoriaus švilpuko. Stvėriau kuprinę ir nulėkiau prie durų, kur stovėjo konduktorius. Paklausiau jo, kokia stotis.

– Salzburg, – atsakė jis.

Aš iššokau iš traukinio prieš pat jam nudardant Vienos link.

***

Nusikelkime į ankstesnį birželį, kai Eindhovene, Nyderlanduose, prigėręs pamečiau raktus. „Kambariokas“ mane įleido į koridorių, bet savo kambario vis tiek negalėjau atsirakinti. Tad pramiegojau vonios kambary ant grindų. Šis turėjo nesandarias duris, vedančias ant stogo. Tačiau naktis buvo šilta, o aš girtas, tad užmigau greitai.

Pabudau prieš devynias ir numyniau į universitetą. Vienoje daugybės užrakintų spintelių turėjo būti mano kuprinė, kurios nespėjau pasiimti prieš pastato uždarymą. Aišku, neatsiminiau, kurioj. Apsauginis nieko nežinojo apie jokias kuprines.

Taigi, į seminarą 10:00 atėjau tuščiomis. Supervizorės paklaustas, ką nuveikiau, atsakiau:

– Silly me. Šiandien nieko neatsinešiau. Duokit kas savo laptopą, – kreipiaus į kursiokus.

Mes dirbome grupelėje penkiese. Per svetimą kompiuterį parodžiau, ką nuveikęs. Likusieji per savus parodė, ką suradę jie. Supervizorė išdėstė pastabas bei patarimus, atsakė į klausimus ir mes pasidalinome tolesniais darbais.

Ten įprasta dirbti paskirtom valandom bendroje erdvėje su komanda – net jeigu tai savarankiška informacijos paieška. Man paprastai patikdavo turėti galimybę gyvai apsitarti – bet jau tikrai ne tądien.

Supervizorė paklausė, kaip ketinu dirbti be kompiuterio. Atsakiau eisiąs į biblioteką. Ji palinksėjo. Aš išėjau, bet ne į biblioteką. Tai buvo saulėta diena be debesėlio. Karšta. Betoninėj aikštėj negalėjai neužuost to karščio. Mano pagiringai pasimetusiai galvai jis labai tiko.

Visgi turėjau konkretų tikslą – nusipirkti telefono pakrovėją. Eidamas iš parduotuvės, susirašiau su šeimininku. Šis išvykęs iki pirmadienio. Klausė, ar turėsiu kur apsistoti. Atsakiau, kad taip.

Apsistojau vėsiojoje bibliotekoje. Jos kompiutery žiūrėjau senas nuotraukas. Turėjau, kur paklaidžioti mintimis, ir negalvojau, kur klaidžiosiu fiziškai. Išalkęs nuėjau į kavinę ir užsisakiau mėsainį. Labai lėtai valgydamas, įsisąmoninau, jog techniškai buvau valkata. Keturioms dienoms turėjau sočiai pinigų maistui, bet ne nakvynėms. Toj šaly jos labai brangios. Teoriškai, galėjau jas sau leisti, bet nenorėjau. Nenorėjau ir prašytis pas nieką į namus. Man patiko idėja šiek tiek lengvu režimu pavalkatauti.

Nuėjau stoties link. Paskambinau draugui, paklausiau, ar jis jau išvažiavo į Roterdamą. Atsakė, kad taip.

– A, gaila, – tariau.  – Aš dabar noriu kažkur nuvažiuoti prasiblaškymui, galvojau, gal pasinaudoti tavo nuolaida.

– Na, gali, žinai, kaip padaryt? Gali paprašyt atsitiktinių žmonių, kad jie tau suteiktų nuolaidą.

Tenai, važiuojant su OV-chipkaart savininku, taikoma 40 proc. nuolaida.

– Gera idėja, reikės pabandyti, – tuo ir baigėme pokalbį.

Aš nenorėjau niekieno kalbinti. Nusipirkau bilietą be nuolaidos į Amsterdamą už € 22 ir apie 17:00 buvau ten.

Amsterdamas pakankamai pilnas visko: turistų, parduotuvyčių, beprotiškų iškabų ir gatvelių, ir kanalų, – kad galėtum ištisas valandas juo klaidžioti be tikslo ir nuobodulio, vis užsukdamas į kokį knygynėlį, vis prisėsdamas ant suoliuko. Krantinėje pavalgiau sušių iš gretimos parduotuvės. Buvo daug erdvės ir žuvėdrų, ir žmonių, ir plaukiančių laivų. Oranžinis horizontas atsispindėjo vandeny kartu su miestu.

Vėliau nusipirkau kišeninę užrašinę ir tušinuką ir tęsiau klajones. Prisėdau kavinėj ir užsisakiau arbatos. Ėmiau paišinėti ir rašliavoti. Taip prastūmiau laiką iki vidurnakčio ir išėjau į naktines gatves. Praėjau grybo formos tramvajaus stotelę ir nuėjau dešinesne gatve Y formos sankryžoj. Šalia kavinėj žmonės triukšmavo ir gėrė, bet nieko daugiau. Gal už šimto žingsnių stojo tyla.

Planavau palikti senamiestį ir prieš nakčiai pasibaigiant ten sugrįžti, raudonojon miesto širdin, į nakties crescendo. Panašiai ir padariau, tik nuo centro nenutolau – netrukus atklydau prie tos pačios grybukinės stotelės. Zigzagais ėmiau vėl artėti link kanalų vidurio. Stojau kiekviename bare ir klausinėjau, kada užsidaro. Visi sakė, trečią. Man trečią buvo per anksti, aš norėjau pasėdėti kuo ilgiau, kol pradės švisti.

Pamažu gatvės ėmė raudonuoti – bet dar ne švisti. Kostiumuoti vyrai vedžiojos už parankių plaštakes trumpomis suknelėmis palei kanalus. Prostitutės stovėjo vitrinose abejingos, naršančios rageliuose. Tik viena man pasirodė graži – dėl to, kad kažką priminė. Kita, kiek rieboka, ryškiai persistengė kviesdama mane rankos judesiu, inirtingai judindama alkūnę.

Nebejaunas plikis kaip zombis stovėjo prieš vitriną pražiota burna. Ant kampo prostitutė, pusiau išlindus iš už durų, derėjosi su turistų grupe, kurios vedantysis klausė:

– How much for…? – nebeišgirdau.

Jau buvau praradęs viltį rasti jaukią vietelę pasėdėti, kai vienos gatvės gale išvydau tikrą barą – vieną tų standartinių barų raudonom sienomis, kur kabo dartai ir groja klasikinis rokas. Bet kuriame pasaulio kampelyje tokioj vietoj girtuoklis pasijusi, kaip namie.

Ir jis dirbo iki keturių.

Jie nebedarė nei kavos, nei arbatos, tad užsisakiau rosé. Ėmiau braižyti taurę užrašinėje. Dariau tai neskubėdamas, žvalgydamasis aplink. Šalia sėdėjo barzdotas pietietiško gymio vyras ir tamsiaplaukė balta moteris, abiem duočiau apie trisdešimt. Moteris paklausė manęs su vokišku akcentu:

– What A jū paintyng?

– Painting? – nusišypsojau. – Oh well, I‘m just sketching.

– Cūld jū šou miy?

Aš parodžiau. Jai padarė įspūdį tie keli mano piešinukai. Franco jie taip pat patiko. Jis buvo argentinietis. Paklausiau, iš kokios Argentinos dalies – turėjau įprotį taip klausinėti net apie šalis, kurių visai nepažinojau.

– Cordoba, – atsakė jis ir aš nustebau. Žinojau apie Kordobą Ispanijoj, bet pirmą kartą išgirdau, kad tokia yra ir Argentinoj. Iš jo sužinojau, kad ten mažybine forma būčiau vadinamas Lucitas. Kai pasakiau esąs lietuvis, jis paminėjo žolės ritulio žaidėją pavarde „Hankūnas“, turėdamas omeny Julietą Jankunas. Pats žaidė dvidešimt metų.

Anna buvo bavarė  bet jokiu būdu ne vokietė.

– AM BA-VArian, – pasididžiuodama pareiškė.

Ją domino, kur aš išmokau piešti. Atsakiau studijuojąs architektūrą. Nutylėjau, kad buvau ties iškritimo riba.

– Cūld jū paint us? – paklausė Anna.

– Sure, – atsakiau ir per kelias minutes nupeckiojau juodu sėdinčius prie baro kampo. Fone priskrituliavau virš baro kabančių taurių. Tai buvo du atsitiktiniai žmogeliukai neatpažįstamais veideliais. Bet jie žinojo, kad tai jie.

– It‘s so byūtyfūl, – sakė ji, rodydama peckionę Franco. Jis pritariamai palinkčiojo.

– I wyll frame yt, – nusprendė Anna.

Barui užsidarius, palydėjau juos iki hostelio. Mes atsisveikinom apsikabindami. Paklausiau dar kartą Argentiniečio, kaip būčiau vadinamas Argentinoj.

– How was it, my name? – klausiau. – Lucikas? Lukašas? Luca? Ehmm…

– Lucitas?

– Yes, Lucitas! Thank you! that sounds crazy awesome – Lucitas…

– Bye, Lucitas!

– Bye, Franco!

Likau vienas žaliai švintančiam Amsterdame.

Visi praeiviai buvo girti ar besiblaivantys. Visi prašė cigarečių. Vienas itin nerišliai užkalbino mane. Apie cigaretę nieko nesakė, tik kažką nesuprantamai murmėjo.

– No, I don‘t have a cigarette, – atsakiau į jo murmesį.

– No, no… – bandė sutelkti mintis jis. – I got very drunk, I‘m so sorry.

– It‘s all right.

– No, I got very drunk, it‘s my fault… I got very drunk.

– You don‘t even look that drunk, – pasakiau. – You‘ll be fine, – ir palikau jį blaivytis.

Čia paminėsiu detaliau, kaip pusantros paros anksčiau prisigėriau. Tai įvyko studentų bare, kuris dirba nuo 16.00 iki 19.00 darbo dienomis. Alų ten pilsto savanoriai studentai, tad jis labai pigus. Trise mes gėrėme ąsočiais – aš greičiausiai. Toje šaly pamėgau maukt. Artėjo 18:45, kai griežtai nustojama pilstyti.

Žvilgsniu pasigavau barmeną. Tai buvo tas barmenas, kurio nemėgau, nes man užsakant ankstesnį ąsotį, jis paklausė:

– Koks yra magiškas žodelis?

Dar nebuvau išgėręs labai daug, o jis mane jau laikė debiliuku.

Kaip ten bebūtų, neturėjau, ko prarasti, tad jo paklausiau, kokių stiprių gėrimų jie turį.

– Stiprių gėrimų? – primerkė akis su šypsenėle barmenas. Pasižiūrėjo į lentyną, paėmė kažkokį likerį ir parodė man, esą: „va tau, nori imk, nori ne“.

– Ar jis saldus? – paklausiau.

– Taip, taip, jis gan saldus.

– Aha… o… neturit jūs kažkokio viskio ar kažko?

– Viskio? – išsiviepė jis. – Ne…  mes neturime viskio.

– Mhm… o… amm… tai įpilkit tada dar vieną ąsotį.

Jis pasižiūrėjo į mūsų ąsotį. Ten dar buvo likęs trečdalis.

– Jūs dar turit pusę ąsočio.

– Taip, bet mes trise… ir mes labai greitai tą pusę išgersime…

– Manau, kad tau jau užteks.

– Taip, bet mano draugams neužteks…

– Tau užteks, – pakartojo jis ir daugiau alaus neįpylė.

Tuo viskas būtų ir pasibaigę, bet jo draugužis barmenas sugalvojo įpilt ir pastatyti prie manęs stiklinę vandens.

Aš susiraukiau. Ta stiklinė atrodė kaip pasiūlymas niekada jų akyse nebegerti. Lėtai ir nuoširdžiai, su menka dvejone, stumtelėjau stiklinę plaštaka, tada sekundės bėgy apsisprendžiau ir nustūmiau ją kristi. Stiklinė dužo ten, kur pilstomi gėrimai. Tada aš paėmiau ąsotį įpilti draugams alaus. Vėliau jie liudys, kad aš ruošiausi tą ąsotį sviesti. Mirksniu už nugaros atsiradę du vyrai ištraukė man iš rankos ąsotį, sugriebė mane už rankų ir išmetė lauk.

Pakeliui į kitą gėrimo vietą aiškinau draugams, kaip tie barmenai nemoka elgtis su klientais, o jie juokėsi, koksai buvau girtutis, ir sakė, jog man reikėjo tiesiog praryti išdidumą ir išgerti tą vandenį. Jie manęs nesuprato. Girtuokliai visada lieka nesuprasti.

Po kelių dienų, kai sugrįžęs namo (vieną naktį pernakvojęs Amsterdame ant apvalių sūpuoklių, kitą pas draugą, dar kitą – vėl tualete ant grindų) mėgavausi paprasčiausia būtimi, pamačiau el. laišką, kuriame parašyta, jog esu išvaromas iš to baro visam gyvenimui.

Jie sužinojo mano tapatybę, nes tempiamas iš baro pamečiau iš kišenės studento pažymėjimą. Tada turėjau su jais ginčytis, kad jį atgaučiau. Sakė likt už durų, pažymėjimas bus atneštas. Ir buvo. Bet jie sužinojo mano tapatybę.

***

Na, o dabar istorija, kur ne aš pagrindinis degradas. Buvo birželio mėnuo, arti vidurnakčio, ir mudu su Hansu per jauni, kad laisvai gertume. Stovėjome Vilniaus senamiesty prie Caffeine ir svarstėme, ar užeiti prieš pat uždarymą kavos.

Mus užkalbino ežiuku kirptas vaikiško veido vyrukas:

– O kas čia yra?

– Ta prasme, kas čia yra? – atsisukau į jį.

– Čia…

– Čia kavinė. Galima nusipirkt kavos.

– O alaus?

Aš nusijuokiau.

– Oi, ne!

– O kur alaus galima gaut?

– Ten… – parodžiau ranka kryptį.

– KUR TEN? – pasirodė Helena. – KUR TEN? AŠ NORIU ALAUS, EINAM ALAUS, UŽKNISO MAN JAU, RODYKIT TIK, KUR ALUS!

Mudu nuėjome su jais.

Helena vilkėjo odinę striukę, buvo juodaplaukė, šiek tiek apkūnoka. Iš pažiūros, kokių trisdešimties. Ją užkniso, kad mes per greitai einam.

– Jūs galit eit, kaip mentai patruliuoja? Aš su tapkėm nespėju! – Helena ėmė demonstruoti, kaip mentai patruliuoja: pusiau medinėm galūnėm, sulėtintai, lyg videožaidimo veikėjai. – Aš policijoj dirbu.

Erikas, jai negirdint, gyrėsi, kad jiedu pisis viešbuty. Stukseno kumščiu delną, sakydamas:

– Pisimės viešbuty.

– Smagu, – tariau aš, tvardydamas juoką ir vienu metu galvodamas, į kokią nesąmonę veliuosi, ir taip pat racionalizuodamas, jog esu saugioj aplinkoj. Pasigavęs Hanso žvilgsnį, palinksėjau jam. Jis palinksėjo man atgal. Taip pat slėpė šypseną.

Užėjome į vidinį baro kiemelį. Prisėdome prie vienintelio laisvo staliuko, kiemelio vidury. Helena buvo nepatenkinta, kad mes tokie matomi. Ji liepė Hansui užsidėti akinius nuo saulės, o man užmaukšlino kepurę.

– Sėdėkit tyliai, RAMIAI… RAMIAI… kad niekas nesuprastų, kad jum nėra metų…

Kai Helena išėjo į tualetą ir pro mus praėjo padavėja, Erikas paklausė jos, ar reikės dokumento.

– Taip, – atsakė ji ir nuėjo.

Erikas suskubo įrodyti, kad jam dvidešimt aštuoni metai.

– Man dvidešimt aštuoni metai! – išsitraukęs mojavo savo ID jis.

Padavėja neatkreipė dėmesio.

Grįžusi Helena pasakė, kiek kainuos mano vynas ir Hanso alus ir iškaulijo pinigus. Išėjo vėl. Kol grįžo, Erikas paklausė, ar žinau Vilniuj gerų viešbučių. Pasakiau pirmą sugalvotą pavadinimą. Jis priminė, kad jiedu pisis viešbuty.

Erikas paprašė vyrą prie gretimo staliuko prisidegt. Jų kėdės rėmėsi.

– Tu čia žolę rūkai? – paklausė.

– O ne, gerai būtų! – nusijuokė jis.

– Aš kiekvieną dieną žolę rūkau.

– Geras!

– Susirask mane Facebooke: Erikas Žibalas. Pas mane gramas natūros penki eurai.

Helena grįžo su mūsų gėrimais. Raudonas vynas buvo trisdešimties laipsnių kambario temperatūros.

– Duok paragaut, – sakė Erikas.

Aš daviau. Jis paragavo.

– Čia karštas vynas? – paklausė.

– Kambario temperatūros, – atsakiau.

– Duok man paragaut, – atkišo ranką Helena. Tada manieringai pateliūškavo, pauostė ir sriūbtelėjo. – Va taip vyną reikia gerti. Kaip prancūzai, kaip italai… Čia rūšinis vynas! – atidavė taurę man.

– Na, man jis neatrodo labai ypatingas.

– Aik, aik!

Rankinėje Helena laikė Lietuvos vėliavą. Išsitraukė ir apsigaubė. Mauktelėjo alaus.

– Va, mano močiutė iš Leipalingio visada sakydavo: gyvenime reikia RAMIAI, RAMIAI…

– Tavo močiutė iš Leipalingio? – nušvito Hansas.

– Jo! Aš iš Leipalingio! Visada sakiau, kad Dzūkuva valdo Lietuvą!

– Mano močiutė irgi iš Leipalingio.

– Aaa, geeras, Leipalingis!

– Leipalingis!

Jiedu sukirto rankom ir apsikabino.

– Visi už Leipalingį! – pakėlė bokalą Helena.

– Už leipalingį! – sudaužėm visi.

Mes kiek patylėjom, pagėrėm, tada Erikas, ko gero nusprendęs, jog atėjo išminties metas, paklausė:

– А я могу сказать по-русски?

– Sakyk, – davė leidimą Helena.

– Когда мы были в Пабраде и мы прыгали с парашютами… – pradėjo pasakoti Erikas rimtu balsu, tarsi tostą, kuris rusiškai geriau skamba. Bet tai tebuvo pasakojimas apie šuolį parašiutu Pabradėje. Jis matė, kad Helena policininkė ir patriotė, ir jis ją norėjo išpisti viešbutyje, tad, matyt, nusprendė rusiškai papasakoti, kaip jam pačiam šuolio metu pabudo tautiškumas.

– VA! VA! VA! – pritarė Helena. – Taip ir reikia, už tėvynę! Va, mes su mentais ten patruliuojam, saugom, judam tokiu principu, kad tu numirsi, bet kažkas kitas gyvens.

Visi lingavom galvom.

Po kiek laiko Helena pamatė, kad Hansas snūduriuoja. Ir spyrė jam į koją.

– ANŪCHA man miegos jis čia!

Hansas irzliai atsipeikėjo. Prieš sutikdami tuos du, mudu išgėrėme po litrą alaus.

– Tau reikia BLAIVYTIS! BLAIVYSITĖS jūs man! Aš jūsų tokių NEPALEISIU!

Atėjus padavėjai, nervingai paklausė, kokio maisto jie turį.

– Žinokit, tik čipsų jau turėsime. Virtuvė užsidarius.

– Taip, čipsų! Taip, labai gerai, čipsų! Ir turėsit stalo vandens?

– Stalo vandens. Taip, žinoma.

– Su DAUG CITRINOS, – parodė pirštais Helena, kaip atrodo daug citrinos.

– Viskas būtų?

– Ir juodos kavos. MAN! Man juodos kavos.

Padavėjai atnešus užsakymą, ji liepė Hansui išmaukt stiklinę vandens, o man padavė savo kavą. Po to susiruošė vėl eit į barą ir pasakė, kad jai neužtenka pinigų.

– Neturiu grynų, – atsakiau.

– Tai duok kortelę.

Kiek padvejojęs daviau kortelę.

Jai išėjus, paklausiau Eriko, ar dažnai jis taip naktinėja.

– Kasdien.

– Ir tau kasdien aštuntą ryto į darbą?

– Jo, kasdien aštuntą ryto viešbuty.

Jis taip pat minėjo kraustąs dėžes Norvegijoj. Savaitę būnąs ten, savaitę čia.

– Ble, mes šianakt viešbuty pisimės, – prisiminė žodį „viešbutis“ jis.

– Bet ne tam viešbuty, – patikslino, – kur aš dirbu. Tam, kur tu sakei, kaip jis ten, Hilton, Horton?

– Garden.

– Garden?

– Turiu omeny, Holiday inn.

– Holiday inn?

– Aha, Holiday inn geras viešbutis.

– Nu tai ten ir pisimės.

Tada, kiek patylėjęs, pridūrė:

– Jūs gal su CityBee norėsit prasilėkt?

– Kad, žinok, gal ne, dėkui. Gero po truputį.

Helena pasirodė su keturiom Coronom, kurių niekas neprašė ir niekas negėrė. Gražino man kortelę. Kaip šešiolikmetis, turėjau būt praradęs nemažai pinigų. Nusprendžiau negalvoti apie tai.

Hansas atsiprašė į tualetą. Likau vienas su tais dviem.

– Nu, ką mes su tavim darysim? – tarė Helena.

– Nežinau.

– Dabar centre daug NARKOMANŲ, kurie siūlo pavežėti, po to IŠVEŽA ir išveža Į MIŠKĄ… Mano draugą neseniai norėjo nužudyti dėl trisdešimties eurų. Ar tu to nori?

– Niekas to nenori.

– Ar tu to nori?

– Seni, tau pizda, aš negrasinu, negąsdinu nieko, – kalbėjo rimtu veidu Erikas, kiek tik jo veidas gali būti rimtas.

– Tiesą šneka, – linksėjo Helena.

– Mes keturis metus duomenų bazėj dirbom. Mes žinom tavo vardą, žinom pavardę, tavo gyvenamą vietą, tavo viską galim susekt.

Aš palinksėjau. Mes patylėjom. Aš atsiprašiau.

Tualeto laukiamajame nebuvo daug vietos dviem žmonėm, tad palaukiau už durų. Baras šurmuliavo. Po kiek laiko žmogus išėjo ir pasakė man:

– jis ten vemia.

Aš užėjau. Pasiklausiau, kaip jis vemia, palaukiau, tada kreipiausi per kabinos duris:

– Hansai.

– Aha.

– Kaip tu, Hansai?

– Šiaip sau.

Jis nuleido vandenį ir išėjo.

– Išsivėmei?

– Man rodos, jo… tu nevemsi?

– Manau, apsieisiu.

Hansas ėmė plautis rankas.

– Dingstam iš čia, Hansai.

– Kažkas nutiko?

– Tiesiog dingstam.

Pakeliui Hansas pasakė, kad nori vandens. Atsitiktiniame bare prie tualeto barmenas paklausė, ar mes klientai, ir aš pasakiau, kad jam reikia vandens. Barmenas įpylė. Hansas, prasilenkdamas su užsieniečiu tarpdury, sukirto rankom. Jam trumpam sugrįžo socialumo nuotaika.

– Wazzaap!

Mudu nuėjome prie upės ir prisėdome krantinėj. Prigulėm, leisdami kojom tabaluoti. Dangus buvo neįprastai šviesus ir žvaigždėtas. Buvo pusė dviejų.

– Čia buvo blogiausia ir geriausia naktis vienu metu, – tariau.

– Mhm, – pritarė jis.

– Matai, koks dangus šviesus? Žiemą jis niekada nebūna toks šviesus.

– Nebūna. Ir vasarą taip šilta, kaip dabar, nebūna.

– Nebūna, nedažnai, ne.

Mes pagulėjom kurį laiką ten, prie kvapniosios Neries, tada pakilome eiti jo namų link.

Hanso butas buvo tuščias ir jis pasiūlė užeiti. Prieškambary pastovėjome, pasvarstėme, ką toliau veikti, ir nusprendėme dar pasivaikščioti.

Dangaus tą naktį taip ir neatsimenu visai juodo. Mudu nuėjome prie picerijos, kurią kažkodėl įsivaizdavome dirbant kiaurą parą.

– Įsivaizduok pasaulį, kuriame ta picerija dirba visą naktį, – sakiau tuščiame parkinge. – Kokia utopija būtų tai! Pasaulis, kuriame picerija dirba visą naktį.

– Mhm. Pasaulis, jeigu nebūtumę sutike tų dviejų.

– Jo. Bet šiaip gerai, kad sutikom.

– Nežinau. Dabar nenoriu apie juos galvoti.

– Negalvokim apie juos, – ir kelias sekundes patylėjęs pridūriau, pamėgdžiodamas Heleną: – jie tokie žmonės, kuriuos norėtųsi pasiųst LABAI TOLI. LABAI TOLI…

Hansas šyptelėjo. Jam akivaizdžiai padarė įspūdį ta naktis.

Mudu nuėjome tuščia parkavimo aikštele, vėl kalbėdami apie dangų, kuris jau, labai lėtai, po truputuką, šviesėjo, sakydami atsitiktines mintis – bet flegmatiškai, be plepesio. Buvom pavargę. Apsukę ratą aplink rajoną, atsidūrėme kiaurą parą dirbančioj kebabinėj. Dangus jau buvo žalias.

 – Tai gan ironiška, nemanai? – sakiau jam. – Kad mes čia valgom.

 – Kodėl? Nes tu nenorėjai valgyt Jammi vakare?

 – Aha.

 – Tau, matau, reikėjo įsitikinti, kad Vilniuj naktį niekur kitur nepavalgysi.

 – Išskyrus McDonald‘s.

 – Taip, bet ten tu irgi nenorėjai.

 – Mhm. Man tai atrodė purvina vieta.

 – Vis dar atrodo?

Aš plačiai išsišiepiau ir atsakiau:

– Ne.

Hansas taipgi išsišiepė.

Kol pavalgėme, atėjo keturios ir įsidienojo visiškai. Paukščiai čiulbėjo nesikuklindami. Grįžęs namo iš karto lipau dušan. Jaučiausi perėjęs per Hado karalystę ir išvengęs pražūties. Patyręs purvą, bet neįklimpęs jame. Man reikėjo nusiplauti tą purvą.

***

Pastarąjį beprasmį žmogeliuką-nebenuotykį sutikau praėjus mėnesiui po dembelio, Bukowskio bare. Jis užkalbino mus tris: mane ir, tarkime, Titą bei Gretą, sėdinčius prie paminklo Ševčenkai.

– Atsiprašau, jūs studentai? – paklausė.

– Taip.

– O! iš kokių fakų?

Ir pradėjo jis dainelę apie savo studentavimo dienas ir lakstymą po visus įmanomus fakultetus. Buvo šeriuotas ir akiniuotas. Atrodė apie penkiasdešimties. Gėrė, spėju, nebe pirmą alų.

– O jum cementovkė buvo jau? – paklausė.

– Ne, – atsakiau. –  Dar bus spalio pradžioj.

– Oi, tai nepavyks man sudalyvaut. Būsiu Kembridže. Aš ten dirbu. Dabar atostogauju va čia.

Titas atsiprašė, sakė turįs spėt į autobusą. Greta irgi ruošėsi judėti. Išgirdęs, kad ji studijuoja fiziką, Kembrius ėmė blevyzgot apie lazerių industriją ir Kembridžo laboratorijas bei savo draugus, kurie ten dirba, ir savo draugus iš fizfako, kurį jis labai gerai pažįstąs; jo laikais fizfake mokęsi tokie ir tokie ir užsiiminėję tokiais ir tokiais projektais.

Greta linkčiojo.

Nesulaukęs, kol jis nutils, pertraukiau:

– Aš eisiu į vidų pasilabint su draugu.

Tai nebuvo melas. Anksčiau tąvakar iš tikrųjų prie mūsų priėjo mano senas pažįstamas.

– Jo. Gerai. Aš irgi mąsčiau eit į vidų, – tarė Kembrius.

Visi trise pakilom.

Einantis Kembrius toliau dėstė informaciją Gretai. Viduje prie turėklų tęsė savo tiradą, o ji vis linkčiojo. Galiausiai pareiškė, kad jai jau tikrai, tikrai metas. Paklausė manęs, ar gerai jaučiuos (buvau išgėręs 4 gėrimus), ir ar sugebėsiu nusigaut namo. Atsakiau teigiamai. Tada pasakiau prof. Kembriui, kad nusileisiu į rūsį paieškoti draugo. Deja, neradau jo ten. Užlipusį atgal, mane iš karto pasitiko niekur nenuėjęs profesorius.

– Einam, papasakosiu apie tavo faką.

Aš naiviai sutikau pasiklausyt jo pasakojimų su mintimi, jog galbūt išgirsiu kažką įdomaus. O jis tik bėrė sakinius, kurie nesisiejo tarpusavy, apie savo jaunystę, dziudo, seksą, ir televizijos bokštą debesuotą dieną, atrodžiusį juokingai.

– Ta prasme? – nesupratau.

– Nu tu žinai, kaip bybis kiaušai atrodo?

– Nu.

– Nu, tai televizijos boštas ir mes po juo stovėjom. Ir tada Giedrė sako…

– Kokia Giedrė?

Jis numojo ranka.

– Nepažįsti tu jos. Giedrė sako…

…kažką neįsimintino.

Dėdė iš Kembridžo sugebėjo prapliurpti nesustodamas gerą pusvalandį, o gal ir trumpiau, nepapasakodamas nė vienos rišlios istorijos. Baigėsi tuo, kad atsiprašiau į tualetą. Kol stovėjau eilėj, jis įbruko savo Messenger‘io kontaktą.

Viena jo frazių buvo: „ar dar lankosi jaunimas Bixuose?“. Pakeliui namo kaip tik užsukau į Bixus. Išgėriau shotą tekilos ir pasišalinau. Norėjau prieš mesdamas gerti prisiminti, kaip skanauja tekila su citrina ir druska.