Teksto autorė – Vaiva Vasiliauskaitė

Šį klausimą su nuostaba užduoda naratorius Jean‘o Cocteau filme Poeto kraujas (Le Sang d’un poète, 1930), kai bevardis dailininkas įkarščio akimirką užspaudžia ranka statulos veidą, mėgindamas atsikratyti ant delno mistiškai atsivėrusių lūpų ir šiuo prisilietimu tarsi perdavęs kūriniui nepageidaujamą gyvybės perteklių, pabudina iš „amžių miego”. Atgyjančio kūrinio tropas neišvengiamai verčia prisiminti Ovidijaus pasakojimą apie Pigmalijoną, taip pamilusį marmurinę moterį, kad Afroditė, sujaudinta jo maldų, padarė mirtingajam negirdėtą malonę: įkvėpė statulai gyvybę. Tiek Jean‘o Cocteau dailininkas, tiek Ovidijaus Pigmalijonas su meno kūriniu išvysto tokį išskirtinį santykį, kad jo sugeneruota jėga priverčia negyvą daiktą atgyti; santykį, analogišką žmogaus santykiui su žmogumi, jeigu ne dar gilesnį, o galbūt ištinkantį būtent todėl, nes baltame kūrybinių galimybių lape – ir galbūt tik jame – įmanoma beribė gelmė. Kita vertus, lygindami Cocteau dailininką su Ovidijaus Pigmalijonu, pamatysime, kad nors abiejais atvejais įvyksta ta pati metamorfozė, ją iššaukia visiškai priešinga vidinė būklė: Ovidijaus atveju – nežabota aistra, intencionalus geismas peržengti galimybių ribas, Cocteau atveju – paranoja, tempianti į nenuspėjamų pavidalų knibždančią beprotybę. Šiuos pavyzdžius matau kaip dvejopą galimybę kūrėjui išgyventi santykį su savo kūriniu: pigmalijoniškąjį, aistringai intencionalų savo kūrinio atžvilgiu, ir siurrealistinį, neramiai paklūstantį gimstančio kūrinio tironijai.

Ką reiškia pažadinti statulą? Galbūt visų pirma užgniaužti netikėjimą ir akimirkai pamiršti, kad žmones ir daiktus saisto fizinės tikrovės įstatymai, pagal kuriuos visa, kas egzistuoja, glūdi ir privalo pasilikti savo prigimties apibrėžime; duoti šansą nuostabai ir abejonei, o žaidžiant panašius įspūdžius apjungiančio angliško žodžio wonder reikšmėmis – stebuklui, galimybei, kad įvyks didis pokytis ir viena medžiaga transformuosis į kitą. Ar akmuo kada nors gali virsti šilta ir kvėpuojančia žmogaus oda? Ar gali imti savaime judėti marmuriniai sąnariai? Tai būtų nesuderinama su mūsų žiniomis apie tikrovę. Ir vis tik, kiek kartų meno kūrinys bando mus apgauti, kad, štai, akmuo gali būti minkštas ir jautrus kaip Berninio Prozerpina po Plutono pirštais, netgi perregimas, švelnus lyg šilkas, kurio savybę bando perteikti marmurinis to paties Berninio vualis, lengvai krentantis ant Mergelės veido. Jei daugiau pamąstytume apie atgyjančio kūrinio tropą, tarp Antikos poetų, įskaitant jau minėtą Ovidijų, atrastume ir liudijimus apie Knoso rūmų meistrą Dedalą, pasižymėjusį talentu kurti judančias, žmogiškas skulptūras. Tokie pasakojimai, be abejonės, siekia pabrėžti išskirtinį kūrėjo meistriškumą, bet dar svarbiau, kalba apie jo gebėjimą „prikelti” materiją: akmenį, drobę, metalą, etc. – iš jų natūralios būklės į naują, paslaptingai reflektuojančią jau nebe savo medžiagiškąsias savybes, o pulsuojantį ir įvairialypį pasaulį aplinkui. Retai susimąstome, kokia savotiška yra šalto marmuro luito transformacija į figūrą (vis dar marmurinę, bet, svarbu: paliestą skulptoriaus rankų ir žvilgsnio), kuri gali sužadinti stiprius žmogiškus jausmus, tarsi būtų gyva ir žadanti atsaką – ne be pagrindo Plinijus Vyresnysis mini vyrą, įsimylėjusį Praksitelio Knido Venerą ir pasislėpusi naktį šventykloje, kad galėtų ją glamonėti.[1]

Kas turi nutikti tarp kūrėjo ir medžiagos luito, kad abejinga ir beveidė materija įgautų tą viliojančią jėgą, kuri glumina, stulbina ir traukia žiūrovus, galų gale susidūrusius su baigtiniu darbo rezultatu? Kaip ji gali įtikinti turinti gyvybę? Ovidijaus Pigmalijono atsakymas būtų toks: gyvybės kūrinyje sąlyga yra kūrėjo geismas. Ovidijaus mite geismas fizinis: Pigmalijono nukalta statula spinduliuoja tokį tikrovišką grožį, kad skulptorius ją pamilsta lyg gyvą moterį, rengia, puošia, dovanoja jai dovanas, liečia, trokšta, kad ji atgytų ir sueitimi atsakytų į jo jausmus. Būtent šio geismo intensyvumas ir nuoširdumas galiausiai laimi jam meilės ir grožio deivės Afroditės malonę: po ilgų maldų marmurinė figūra transformuojasi į žmogų ir sueitis tarp kūrėjo ir kūrinio tampa įmanoma. Bet Ovidijaus pasakojamame mite verta prisiminti dar vieną svarbų momentą: pasibjaurėjęs į prostituciją parsidavusiomis Propetidėmis[2], Pigmalijonas nekenčia tikrų moterų. Jis žino negalįs tikrovėje surasti to tobulo, skaidraus, specifiškai jam reikalingo grožio, kurio iš prigimties geidžia ir todėl pasisuka į marmuro luitą, iš kurio gali išskaptuoti individualų grožio idealą pagal savo norą ir planą. Tačiau troškimas pasiekti idealą ir poreikis į abstrakčią materiją įspausti labai konkretų to troškimo pavidalą nebūtinai turi būti erotinis siaurąja šio žodžio prasme. Laiške Benediktui Varchi Mikelandželas kalba apie skulptūrą kaip apie tai, kas atsiranda lengvinant (per forza di levare)[3], arba nuimant perviršį nuo siekiamo pavidalo. Galbūt iš šių žodžių buvo išvystytas žinomas priežodis, kad Mikelandželas pamato marmuro luite angelą ir išlaisvina jį. Kaip bebūtų suformuluota mintis, kūrėjas įžvelgia medžiagoje idealą ir geidžia jį pasiekti, įvesdindamas tikrovėn. Šis geismas asmeniškas, net egocentriškas: jis visų pirma siekia įtvirtinti savo viziją, mesti iššūkį tikrovės nubrėžtoms riboms ir reikalauti galimybės savo nuožiūra kontroliuoti, kas iš kur atsiranda ir yra verta buvimo. Mat nepaisant to, kad geismas, kuris veda šiuo keliu, yra imperatyvus ir nenumaldomas, pigmalijoniškasis kūrėjas paima viršų tuo, kad geismo vedamas galų gale vis tiek įspraudžia medžiagoje savąją viziją: iš anksto pamiltą, nujaustą, užčiuoptą pavidalą. Šio geismo atšvaitas – ar tai būtų nuostaba, ar pasigėrėjimas, ar geidulys – galiausiai pasiekia ir žiūrovą.

Tačiau yra ir kitas būdas „žadinti statulas”, o gal net atvirkščiai, būti pažadintam statulų, kaip galų gale nutinka fantasmagoriškuose vaizdiniuose klejonančiam Jean‘o Cocteau poetui. Šiuo atveju kūrėją su statula susaisto ne geismas, o veikiau baimė, negalėjimas suprasti ir suvaldyti savo jėgos, noras pabėgti ir atsikratyti neprašytų kalbančių, šnabždančių, pasakojančių Mūzų dovanų. Mat Cocteau kūrėjas atgaivina ne tik statulą. Visų pirma jis nupiešia ant drobės moters veidą ir iššaukia pirmąjį stebuklą: anglimi pieštos lūpos ima dėlioti žodžius. Išgąsdintas nesuvokiamo reiškinio, o galbūt to, kas jam bandoma pasakyti, dailininkas puola trinti lūpas ranka; deja, nuo to lūpos atsiveria jo delne. Išmėginęs įvairiausias priemones nusikratyti kalbančio svetimkūnio, dailininkas griebiasi paskutinio bandymo ir „priklijuoja” lūpas prie dirbtuvėse stovėjusios statulos. Dabar pabunda statula. Atrodo, kad nelaimingasis dailininkas niekaip negali pabėgti nuo keistos, neprašytos savo kūrinių gyvybės. Maža to, pabudusi statula mįslingai kalbėdama duoda jam užduotį: įžengti į veidrodį ir pažinti pasaulį už jo. Nors ir įtariai, nepatikliai žiūrėdamas į savo atgijusį kūrinį, dailininkas vis tik paklūsta ir patenka į vizijų pasaulį, glūdėjusį už peržengto veidrodžio. Keistosios kelionės finale jam įteikiamas pistoletas ir tik nuspaudęs prie smilkinio pridėtą gaiduką, žmogus pagaliau grįžta atgal į savo dirbtuves. Bet atrodo, kelionė po regėjimus buvo tokia paini, traumuojanti ir neperprantama, kad vos grįžęs atgal į „tikrovę” dailininkas tenori su įtūžiu čiupti kaltą: galiausiai negailestingai sutalžo statulą, taip ją nutildydamas. Šiuo atveju įprasta kūrinio ir kūrėjo galios dinamika pasikeičia. Jau ne kūrėjas diktuoja kūriniui savo troškimą ir valią, bet kūrinys verčia kūrėją paklusti tironiškiems ir nesuvokiamiems savo nežmogiško pasaulio įsakams: mat nors dailininkas atlieka kūrybinį aktą, jis nėra sąmoningas savo tikslų ir ketinimų atžvilgiu; jo darbo rezultatas jam yra netikėtas, keistas, gąsdinantis. Grįžta gerai žinomas menininko įvaizdis: kenčianti, pasiklydusi, negalinti pabėgti nuo poreikio kurti būtybė, daranti savo darbą nesvarbu, nori to ar ne: vidinis imperatyvas joje toks stiprus, kad pergali racionalųjį pradą. Galų gale, kas pateiks galutinį atsakymą, kuo tokie paveikūs ir iš kur kyla abstrakčiojo, siurrealistinio meno įvaizdžiai, kurie neria ne vien į grožio, geismo, bent atpažįstamos formos, bet ir į baimės, košmaro, destrukcijos, bjaurumo ir neįvardijamų pavidalų karaliją? Ar menininkas valdo savo poreikį kurti – ir ką kurti? Ar yra valdomas? Stebinamas to, kad jo kūrinys atveria naujas, galbūt bauginančias duris į jį patį, Jean‘o Cocteau dailininkas yra įkvėptas ir užvaldytas, jis kupinas jėgų ir potencijos kurti, bet neturi žemėlapio ir tikslo pasąmonės ervėse, po kurias vaikšto. Jis nežino, kur jį veda jo pašaukimas, o pavidalą, kurį realizuoja, pirmą kartą pamato tik tuomet, kai jis negrįžtamai stovi prieš jį visa savo prasmių įvairove. Mąstant šia linkme, „statulų žadinimas”, tarsi žaidimas su degtukais, iš tiesų virsta beprotiška veikla tiek, kiek šioje veikloje maža intencionalumo, tačiau gausu jėgos.

Tiek apie statulų žadintojus. Jean‘o Cocteau dailininką ir Ovidijaus Pigmalijoną šiame esė sujungia – ir vėl išskiria – atgijusi skulptūra. Abu atgaivina nebylią materiją, nes nemato ar nenori matyti pasaulio tokio, koks jis yra: vienas bando jį perdaryti pagal savo troškimą, kitas nuo pat pradžių gal net nenumano, kad tarp tikrovės ir chaoso egzistuoja riba, kurios peržengimas, sąmoningas ar ne, turi savitą kainą. Vis tik greičiausiai Pigmalijonas ir bevardis Jean‘o Cocteau dailininkas yra vienos ir tos pačios monetos pusės: dvi kuriančio asmens būsenos, du būdai išgyventi ryšį su kūriniu, kurio tikrumu ir reikšmingumu tenka patikėti, norint pradėti sunkų ir ilgą statulos skaptavimo darbą. Galų gale, esama ir tokių menininkų, kurie statulų nežadina ir su beprotybe nežaidžia. Bet tebūnie šis darbas pamąstymas apie paslaptingą, stiprų ir nevienalypį ryšį, kuris atsiranda tarp kūrėjo ir jo kūrinio, trumpam užgniaužus mintyje netikėjimą.

[1] Plinius, Gaius Secundus. Naturalis historia. Liber XXXVI. Cambridge, Mass.: Harvard Univ. Press, 2006.

[2] Ovidijus. Metamorfozės. X knyga. Vertė Antanas Dambrauskas. Vilnius: Vaga, 1990.

[3] Buonarroti, Michelangelo. Le lettere di Michelangelo Buonarroti. A cura di G. Milanesi, Firenze, 1875.