Teksto autorius – Vincentas Klipčius.

Grafo Levo Nikolajevičiaus Tolstojaus gyvenimas ir asmenybė apipinta įvariomis legendomis.

Rašytojas, jausdamas kaltę prieš skurstančią rusų tautą, didelę gyvenimo dalį slėpė savo kilmę, vaikščiojo nudriskusiais drabužiais, gyveno asketiškai, nevengė dirbti paprastų, fiziškai išsekinančių darbų. Manoma, jog toks esminis rašytojo persivertimas įvyko perskaičius Artūro Šopenhauerio filosofinį veikalą „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“. Rašytojas ėmė niekinti nuosavybės turėjimą ir santuokos instituciją, domėjosi įvairiomis religijomis, sekė tuo metu dar visai jauno Mohando Gandžio idealais. Ilgainiui susiformavo religinis-ideologinis judėjimas, pavadintas tolstojizmu (orig. толстовство), kurio pagrindiniai principai išdėstyti knygose „Išpažintis“, „Kuo aš tikiu“ ir kitose.

Nepaisant to, Tolstojus mokėjo daugiau nei 17 užsienio kalbų ir tas kalbas naudojo – jomis skaitė, susirašinėjo, manoma, kad yra parašęs ne vieną užsienio kalbų mokymuisi skirtą vadovėlį. Pastarasis dalykas pasauliui buvo laikoma didele naujiena – tuo metu kalbų mokymasis vykdavo gyvai.

Taip pat vis dar nėra tiksliai žinoma, kiek iš tikrųjų Tolstojus parašė knygų – manoma, kad kai kurie rašytojo kūriniai dėl savo turinio buvo publikuoti kitais vardais. Manyta, jog rašytojas yra kalbėjęs ir moters vardu. Tokios spekuliacijos kyla iš to, jog Tolstojaus gyvenimo pabaigos periodu ir po jo mirties yra pasirodę rankraštinių tekstų, kurių autorių nesisekė identifikuoti kaip realių asmenybių.

Taip pat nėra aišku ir kas pastūmėjo parašyti tokį tragišką antrąjį romano „Ana Karenina“ tomą – manoma, kad rašytojas iš pradžių ketino sukurti šviesų ir viltingą kūrinį, tačiau po pirmojo tomo įvykęs reikšmingas lūžis visiškai pakeitė pasakojamos istorijos eigą.

Visgi pats Tolstojus rašymą vertino kaip niekinį užsiėmimą. Tuomet, kai jam sunkiai sekėsi rašyti, jis nesisielodavosi ir džiaugsmingai užsiimdavo praktine veikla. Pavyzdžiui, grafas Tolstojus buvo nusprendęs, jog norėtų išmokti batsiuvo amato. Kartą pasiryžęs, pasiuvo tris poras batų – vieną sau, kitą – Afanasijui Fetui (geram draugui ir vienam žymiausių savo laiko rusų poetų), o trečią – savo žentui Suchotinui. Fetui batai labai patiko, o Suchotinas iš jų pasijuokė. Suchotinas batus pastatė šalia jau išleistų dvylikos Levo Nikolajevičiaus kūrinių rinktinės tomų ir užkabino etiketę su užrašu „Tryliktasis tomas“. Levas Tolstojus, sužinojęs apie tokį poelgį, pasakė: „Na, jei jau taip, tai šitai yra mano geriausias kūrinys“.

Apskritai kalbant, Levas Tolstojus kūrybą laikė tuščiu užsiėmimu dar ir dėl to, kad, jo manymu, jo tekstai būdavo blogai interpretuojami. Kaip ten bebūtų, grafas Levas Nikolajevičius Tolstojus laikomas gausiausiai leistu ir publikuotu autoriumi SSRS. Paskaičiuota, kad Sovietų Sąjungos gyvavimo (1918-1986 m.) laikotarpiu 3199 Tolstojaus leidinių bendrą tiražą sudarė 436 261 milijonas egzempliorių.

Dėl savo pažiūrų Tolstojus buvo atskirtas nuo rusų ortodoksų bažnyčios.

Šiandien Tolstojaus romanas „Ana Karenina“ ir jame papasakota istorija – labiausiai visuomenės atpažįstamas grožinės literatūros siužetas pasaulyje.

Jaunosios kartos rusų klasikas Levas Tolstojus mirė 1910 m., būdamas 82 metų, ir nuo tada, kai buvo įsteigta Nobelio premija, beveik kiekvienais metais jai nominuotas – keturis kartus Nobelio literatūros premijai (1903-06) ir tris kartus Nobelio taikos premijai (1901, 1902, 1909), – tačiau nei vienos, nei kitos taip ir negavo.

Pagrindinės informacijos šaltinis: Правое полушарие интроверта.