Teksto autorius: Martynas Pumputis
Redaktorius: Vincentas Klipčius
Kęstutis Navakas – žmogus, kurio neįmanoma neminėti kalbant apie šiuolaikinį lietuvių literatūros pasaulį. Autorius, pasižymėjęs poezijoje, prozoje, literatūros kritikoje. Kūrėjas, prisidėjęs prie kultūrinių televizijos laidų bei surengęs daugybę literatūros vakarų. Asmenybė, kurios kūryba verta ištisų studijų. Yra daugybė dalykų, kuriuos galima aptarti kalbant apie šį menininką, tačiau šiame tekste bus žvelgiama tik į vieną jo pusę – Kęstutį Navaką kaip poetą. „Anksčiau ar vėliau ateis poetai, sugebėsiantys iškrikusias jaunosios kartos poetines pastangas nukreipti nauja vaga“ sakė Navakas dar 1986 metais, nežinia ar pats tada nujautė, jog vos po kelerių metų, su savo debiutiniu rinkiniu žengs žingsnį, kuris pradės būtent tokį poeto statusą patvirtinančią karjerą.
Gimęs 1964 m. Utenos rajone, mokyklą baigė Kaune. Prieš išleidžiant pirmąjį rinkinį pirmininkavo Kauno jaunųjų rašytojų sekcijoje. Per savo, kaip rašytojo, karjerą parašė septynis eilėraščių rinkinius, penkias esė bei kelias laiškų knygas, du romanus, save išbandė pasakaitėse vaikams, sudarė modernios lyrikos rinktinę „Lyrika plius“. Publikavosi įvairiuose literatūros leidiniuose, vertė iš vokiečių kalbos, vadovavo knygynui ir netgi prisidėjo prie keleto televizijos laidų. Savo knygomis pelnė daugybę įvairių apdovanojimų bei premijų, tarp kurių ir Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Mirė 2020 m. vasario 16 d. Kaune. Po mirties išleista poezijos rinktinė, taip pat pasirodys dar vienas eilėraščių rinkinys pavadinimu „Šeši šeši“, pratęsiantis paskutinių dviejų rinkinių ciklą.
Žvilgsnis į poeziją:
Kalbant apie Navaką, kaip poetą, neįmanoma nepastebėti postmodernistinės jo pasaulėžiūros. Ji akivaizdi nuo pat 1988-ųjų debiuto „Krintantis turi sparnus“. Postmodernistinę laikyseną, kurią išduoda ne tik eilėraščiai, bet ir pats pavadinimas, geriausiai paaiškina Donaldas Kajokas: „Antikoje pasaulis vienydavosi aplink nesuskaldyto proto žmogų, viduramžiais – aplink Dievą. Įsivyravus modernizmui, pasaulis buvo pastatytas ant plokščio Ego[i] pagrindo. Šių dienų modernizmas, kitaip vadinamas postmodernizmu, padarė dar vieną radikalų judesį – su pasimėgavimu ėmė skaldyti ir ryti patį pagrindą. Atsivėrė bedugnė, prasidėjo kritimas, toks ilgas, kad kai kam atrodo, jog niekur nekrentamą, stovima kone centre. Centre, kur nėra nieko tikro (Dostojevskio viskas leista analogas[ii]). Tikras tik pats netikrumas, smigimas žemyn. Plėšomos karnavalinės kaukės, čia pat kuriamos naujos. Beje, neapsimetant, jog jos ir yra tikrasis veidas. Nesvarumas – postmoderni būsena. Koordinatės: tarp agonijoje besivaipančio Ego ir naujojo vedlio, kuris dar neturi nei ryškesnių veido bruožų, nei vardo“[1]. Postmodernistinėje būsenoje paskendęs lyrinis subjektas išgyvena asmenybės krizę: „O gal niekad nebuvo dienos, kai gimiau“, abejoja savo individualumu ir egzistencijos reikšme: „Pavardė štai pabėga ir paso duomenys / ką kam be jų aš reikščiau / muša skylės mane užuot mušęs raudonis / permatomas aš vaikštau“, abejones aprėpia ne tik save, bet ir supantį pasaulį: „dangus pripaišytas žvaigždžių, bet ir jis / taip pat tiktai menamas“, tai neišvengiamai priveda ir prie marginalumo[iii]: „ėjau vagonais akimis ieškodamas pašnekovo / bet nebuvo veidų tik spalvoti erdvės / kvadratėliai“, vienatvės, kuri įvyniojama į gražią, netgi patrauklią leksiką: „baltomis alyvų kekėmis tarp pirštų / materializuojasi / vienatve”, „parduotuvės ir kino teatrai pilni mūsų / vienatvės sidabro”. Be postmodernizmo tamsos, poeto debiute išryškėja ir drąsa, leksikos atžvilgiu jis nesikuklina, idėjas realizuoja plačiame kasdieninių dalykų, objektų, reiškinių bei procesų spektre, lyriniam subjektui nesvetimas miestas, gamta, meilė (eilėraštis „Meilės prisipažinimas“), ilgesys, praeities reflektavimas „kadaise žaisdavau peiliais dabar jie surūdijo ir tapo nedailus / tik balzgani paveikslai pasiekia mane iš tų metų“, „matau vaiko ranka nurašinėtas kambario sienas“, „matau gatves kuriomis lydėjo nuožmūs sutiktųjų veidai“[2] bei neišvengiamos laiko tėkmės akcentavimas (eilėraštis „Išvykimas“). Debiutas rodo jauną, pasaulyje pasimetusią, savimi bei kitais abejojančią asmenybę, bandančią realizuoti save modernioje, besikeičiančių tradicijų, kultūrų maišatyje, laikotarpyje, kurį lydi neužtikrintumo, negebėjimo rasti sau vietos jausmas.
Kiti trys Navako rinkiniai apima net aštuoniolikos metų laikotarpį nuo debiuto. Juose neišnyksta pirmajame rinkinyje įtvirtinta postmodernistinės asmenybės laikysena, tačiau taip pat nejaučiama ir stagnacija. Stipriausi debiuto bruožai dar labiau sustiprinami, neišnyksta drąsa bei atsiranda žaidimai, kurie taps viena reikšmingiausių Navako poezijos savybių. „Pargriautu baroku“ autorius tęsia pavadinimais apibūdinamos rinkinio esmės idėją: eilėraščiuose užfiksuotas pokytis, nusisukimas nuo baroko laikotarpiu iškelto nuolankumo prieš Dievą, tuščių puošnybių laikinumas, tačiau išlaikomos klasikinės eilėraščio formos bei struktūros (šis faktas pripažįstamas net eilėse: „ten mes rašėm eiles ir kryžiavome jambą po jambo“), lyg bandant parodyti, jog iš visų laikotarpių verta su savimi pasiimti ką nors gero. Eilėraščių lyrinis subjektas dažnai lankosi po įvairias kultūras ir laikotarpius, geriausias to pavyzdys – „Jie“, vienuolikos strofų eilėraštis, keliaujantis nuo neandertaliečių iki modernaus žmogaus, nuo Egipto, Romos iki Kolumbo atrandamos Amerikos. Kartais su svetimomis kultūromis sumaišoma ir autoriui artima aplinka bei gyvenimo būdas, galima rasti aliuzijų į jam puikiai pažįstamą bohemą – meną ir jo aptarimą sumaišant su gėrimais bei linksmybėmis: „tėve Hafizai[iv] pilki man vyno“, „dešimt trečdalių vyno tau gyslose atsibus“, „randam vyno kalnų bei linksmybių karštų kaip trotilas[v]“[3]. „Žaidime gražiais paviršiais“ Navakas parodo žaidimus ne tik temomis, įvairiomis kultūromis, istorijomis (puikus pavyzdys – eilėraštis „Heraklitas“), bet ir lyrikos formomis, sustiprindamas gautą homo ludens (lot. žaidžiantis žmogus) etiketę. Rinkinį sudaro du skyriai: pirmame sudėti verlibrai[vi], jame žaidžiama įvairiais skyrybos ženklais: dvitaškiais eilučių pradžioje, brūkšniais, primenančiais Putino ar Nėries sukuriamas pauzes, atsiranda ir pasvirų brūkšnių: „: aš girdėjau kaip aušo: vaiskiom čiurkšlėm“, „o pakeleive – – -“, „nuspaudė tau kojas / akyse“[4]. Šį neįprastą skyrybos ženklų naudojimą paaiškina Eugenija Vaitkevičiūtė, teigdama, jog toks skyrybos ženklų vartojimas pakeičia tradicinius jungtukus, taip suteikdamas didesnį laisvumą ir mažiau varžydamas poeto mintis.[5] Antrame – kruopščiai sueiliuoti eilėraščiai, parodantys kitą poeto pusę, kuri buvo pastebima ir „Pargriautame baroke“. „Atspėtose fleitose“ kartojasi šis Navako eilėdaros meistriškumo demonstravimas, Giedrė Kazlauskaitė netgi teigia: „Valdydamas poetines formas ir pavidalus K. Navakas jau yra pasiekęs tokį meistriškumo lygį, kad galėtų imti ir rašyti hegzametru[vii], jei tik jam šautų į galvą.“[6] Šiame rinkinyje poeto eilėraščiai yra lyg pavadinime minimos fleitos, kurių muzika yra skambi, švelni ir maloni ausims. Per šį trijų rinkinių laikotarpį Navakas sutvirtino postmodernistinę laikyseną, giliau pasinėrė į skirtingų amžių bei kraštų kultūras bei pademonstravo puikius eilėdaros sugebėjimus, šie jo darbai yra labiausiai vertinami ir plačiausiai pripažinti.
2007 m. sekė penktasis rinkinis, labiausiai nutolęs nuo praeitų Navako darbų: „Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“. Rinkinyje atrandama humoro, kuris daugiausiai nutaikytas į jo aplinkos žmones, poetus bei rašytojus, eilėraščiai dedikuoti jiems, imituojamas jų stilius, gausu ironijos. Antraštėse cituojami tekstai ir į juos atsakoma. Visa tai atrodo kaip poeto bandymas lengvai išlieti savo kūrybinę energiją prieš imantis rimtesnių darbų. Visgi žvelgiant rimčiau, galima kelti teoriją, jog būtent šis rinkinys galėjo pastūmėti Navaką prie rinktinės „Lyrika plius“ sudarymo. Po šio humoristinio eksperimento sekė kitas, tačiau kitoks ir žymiai rimtesnis – rinkinys „100 du“. Kaip teigė pats autorius, sudarytas iš modifikuotų Petrarca‘os arba Shakespeare‘o sonetų[7]. Jį sudaro šimtas eilėraščių, pavadintų numeriais: „Pirmas“, „antras“, „šimtasis“. Knygos turinys sudarytas iš eilėraščių pirmųjų eilučių, paimtų ne eilės, o abėcėlės tvarka, taip sudaromi dar du tekstai. Temine prasme priartėjama prie ribinių situacijų, daug ankstesnei Navako kūrybai būdingo metaforiškumo. Galima įžvelgti aliuzijų į Antikos filosofus, tačiau ne visada jie minimi vardais, pavyzdžiui eilutės „veidrodis yra kas sekundę kintanti / nuotrauka į jį kasdien įplauki kaip vis / kita žuvis…“[8] primena Herakleito apmąstymus dėl pastovaus kitimo ir nepastovumo. „Trisdešimt aštuntas“ trykšta pesimistinėmis nuotaikomis, kai lyrinis subjektas abejoja visko prasme bei reikalingumu. Kol kas naujausias Navako rinkinys pavadinimu „Net ne“ yra „100 du“ patęsimas, antroji ciklo dalis. Jame per daug nenutolstama nuo pastarojo sukurtos nuotaikos, dominuoja išsiskyrimo, meilės temos „nebeliks mums bendro valgio mūsų kraujas taps atskiras“, „tu esi šiandien mano smilga“, „nes vis tiek tavęs neužteks man“. Randama ir aliuzijų, kaip sutapimas, vienuose įspūdingiausių rinkinio eilėraščių. „Blackstar“, pavadintas paskui paskutinį David Bowie albumą ir kalbantis apie išmintį bei jos (ne)praktiškumą bei „Oisseaux“, kurio intertekstas yra Prometėjo mitas: „oisseaux jie pargrįžo lesti / mano kepenis inkstus ir limfą“. Kaip ir „Žaidime gražiais paviršiais“[9], knygą sudaro dvi dalys: eiliuoti eilėraščiai ir ne, tačiau šį kartą neeiliuotų eilėraščių negalima patalpint į verlibro ar „baltųjų eilių“ rėmus, labiau primena prozą, skyrybos ženklų beveik nėra, tai apsunkina skaitymą, tačiau tuo pat metu sukelia keistą pasitenkinimo pojūtį. Vasarį vykusiuose K. Navako kūrybos skaitymuose Antanas A. Jonynas pasakė, jog „Net ne“ – vienas geriausių poeto darbų, tačiau tikriausiai prireiks dar keleto metų, kol šis rinkinys sulauks tokio pripažinimo, kokio sulaukė ankstyvoji autoriaus kūryba.
Per trisdešimt kūrybos metų K. Navakas sugebėjo išlikti įdomiu, turinčiu ką pasakyti autoriumi, kurio kiekvienas rinkinys intrigavo ir skatino į rankas paimti vis kitą. Nuo puikaus postmodernizmo filosofijos perdavimo iki radauskiškosios mokyklos eilėdaroje, šis autorius išsilaikė tarp žymiausių lietuvių poetų, todėl nekyla abejonės, jog ir po autoriaus mirties pasirodysiantis paskutinis rinkinys nenuvils.
[i] Ego – (lot. aš), viena iš Froido suskirstytų psichikos dalių, apimanti santykį su realybe
[ii] Romane „Broliai Karamazovai“ Ivano Karamazovo ištariama frazė „Jei Dievo nėra, viskas leidžiama“
[iii] Marginalumas – kraštinė, ribinė padėtis visuomenėje.
[iv] Hafizas – persų poetas, kurio viena iš kūrybos temų buvo vynas.
[v] Trotilas – sprogstamoji medžiaga.
[vi] Verlibras – eilėdaros rūšis, neturinti aiškaus metro, tarpinis variantas tarp eiliuotos ir metrinės kalbos.
[vii] Hegzametras – griežtas antikinės eilėdaros metras, sudarytas iš šešių daktilinių pėdų.
[1] Kajokas, Donaldas. Postmoderni būsena. Trys tezės.
[2] Navakas, Kęstutis. Krintantis turi sparnus.
[3] Navakas, Kęstutis. Pargriautas barokas.
[4] Navakas, Kęstutis. Žaidimas gražiais paviršiais.
[5] Vaitkevičiūtė, Eugenija. Skaidrus esmės švytėjimas.
[6] Kazlauskaitė, Giedrė. Dvitaškio poezijos gimimas.
[7] Bernardinai.lt, 102 pasivaikščiojimai skustuvo ašmenimis. Pokalbis su poetu Kęstučiu Navaku.
[8] Navakas, Kęstutis. 100 du.
[9] Navakas, Kęstutis. Net ne
Labai informatyvus ir akį traukiantis straipsnis.Žemai lenkiuosi autoriui.