Autorė – Ieva Sokolovaitė

Likus nebedaug laiko iki mirties, ekscentriškasis airių rašytojas Oscaras Wilde’as ironiškai pasivadino „liūdnai pagarsėjusiu šv. Oskaru iš Oksfordo, poetu ir kankiniu“. Šis epitetas (tarp kitko, suteikęs įkvėpimo jo epitafijų autoriams), nors ir ekstravagantiškas lyg pati asmenybė, bet vis dėlto atspindi tiesą. Oscaras Wilde’as neabejotinai buvo garsus, ir ne tik dėl talentingos kūrybos. Kentėjęs ir viešai smerktas, nors, pasak filmo apie šią dekadanso žvaigždę (Wilde, rež. Brian Gilbert, 1997) kūrėjų, vienintelis Oscaro Wilde’o nusikaltimas buvo tas, jog, gyvendamas griežtų taisyklių suvaržytoje visuomenėje, drįso būti išskirtinis. Ir, pagaliau, šventasis, išganytas besąlygiško tikėjimo menu?

Oscaras Fingallas O’Flahertie Willsas Wilde’as gimė Dubline 1854 metais. Nuo gimimo būsimasis literatas augo intelektualioje aplinkoje, jo tėvas buvo žinomas chirurgas, taip pat rašęs knygas apie archeologiją bei folklorą, o motina – populiari ir gana revoliucinga poetė bei literatūrinio salono savininkė. Jaunasis Wilde’as žavėjosi senovės graikų kultūra, o studijų Dubline ir Oksforde metais jam didelę įtaką padarė dėstytojų J. Ruskin ir W. Pater mintys apie estetiškai intensyvaus gyvenimo svarbą, apie tai, jog net diskusija apie meną yra menas. Visą gyvenimą Oscaras Wilde’as buvo žinomas kaip nepralenkiamas dendis, savo ekstravagantiškomis manieromis, išskirtiniu sąmoju bei ekstravagantišku aprangos stiliumi, kurį tuoj pat imta nesėkmingai kopijuoti, kilstelėjęs gyvenimiškąją estetiką į dar aukštesnį lygmenį, visą savo egzistenciją tarsi paversdamas menine poza. Patį savo gyvenimą jis traktavo kaip meno kūrinį. Taip pat – sąmoningai siekė būti garsus. 1878-aisiais išvykdamas į Londoną, publikavęs keletą rašinių, jis jau buvo žinomas kaip estetizmo judėjimo šalininkas. Estetizmas ir dekadansas yra dažniausiai su Oscaru Wilde’u siejami kultūriniai terminai, ir išties jo įtaka šiai meno srovei yra didžiulė. Svarbiausia estetizmo koncepcija, išreikšta šūkiu menas menui, skelbė mintį, jog menas neturi tarnauti jokiems politiniams, didaktiniams, socialiniams ar kitokiems tikslams, o meno esmė glūdi pačiame mene. Toks požiūris XIX a. pabaigos Europos visuomenėje ėmė formuotis kaip atsakas į to meto gyvenimą persmelkusią utilitaristinę socialinę filosofiją. Galima teigti, jog filosofiniai estetizmo pagrindai buvo sudėti dar Imanuelio Kanto, postulavusio estetinių standartų autonomiją ir atskyrusio juos nuo moralės, naudos ir malonumo kategorijų. Tai ir buvo didžiausia estetizmo inovacija: Viktorijos laikais menas buvo pripažįstamas kaip terpė sektiniems moraliniams pavyzdžiams bei etiško elgesio modeliams, o estetizmas metė iššūkį tokiai kultūros sampratai – mene atsiradęs išskirtinis dėmesys kūrinio stiliui bei smurto, prievartos ir seksualumo motyvai negailestingai griovė perskyrą tarp grožio ir amoralumo. Menas nebesiūlė jokios priimtinos psichologinės pozicijos, tapo dviprasmiškas ir daugiasluoksnis, ir, žinoma, trikdė tradicines normas vertinančią visuomenę. Tiesiogiai iš estetizmo dvasios išsivystė antroji modernių literatų karta, kurių veikla žinoma kaip dekadanso judėjimas, o pats pavadinimas, kilęs iš lotyniško žodžio decadentia, reiškė nuopuolį bei degeneraciją. Tačiau naujosios kartos menininkų aistra eksperimentams ir laisva, prieš sustabarėjusias normas nukreipta mintis jau ruošė dirvą modernizmui, įsigalėjusiam ateinančiame šimtmetyje. Ryškiausia angliškojo dekadanso figūra laikomo Oscaro Wilde’o kūryba moderni jau vien dėl jo akcentuotos „paviršiaus estetikos“, kuri randasi konstruojant meno filosofiją per vartotojiškos kultūros analizę. Wilde’o tekstai puošnūs, įmantrūs, gausūs aliuzijų ir metaforų, išryškinančių kūrinio paviršinį audinį. Labai mėgstami elementai – žaismingumas ir paradoksas. 1881-aisiais, tais pačiais metais, kai rašytojas sutiko savo būsimą žmoną Constance Lloyd, publikuota jo pirmoji poezijos knyga, jau įrodžiusi, jog šio autoriaus genialumas reiškiasi sąmoju bei mintimis apie poeziją. Taip pat svarbus žaidimas tradicine meno ir gyvenimo hierarchijos samprata – Oscaras Wilde’as glumino skaitytojus nuostata, jog būtent gyvenimas imituoja meną, o ne atvirkščiai. Mes pastebime ir romantizuojame Londono rūkus, rašė jis, nes menas ir literatūra mus to išmokė. Šie rūkai egzistavo šimtmečiais, bet niekas jų nepastebėjo, taigi, jų ir nebuvo, ir tik menas juos išrado. Sėkmingiausiuose savo kūriniuose, dramose Lady Windermere’s Fan (Ledi Vindermir vėduoklė), The Importance of Being Earnest (Kaip svarbu būti rimtam ), A Woman of No Importance (Nesvarbi moteris), An Ideal Husband (Idealus sutuoktinis) menininkas rodo efemerišką, kintamą visuomenės įvaizdį, atspindi jos polinkį teikti reikšmę ornamentui, paviršiniam patrauklumui, ritualui, taip suteikdamas skaitytojui ar žiūrovui progą pasvarstyti, kas slypi po šiuo iš pirmo žvilgsnio tuščiaviduriu, iškraipytu paviršiumi, permąstyti savo požiūrį į kultūrą ir meną. Oscaro Wilde’o komedijai darė įtaką prancūzų komikų tradicija, tačiau kai Moljeras kaip vieną iš komedijos tikslų supranta socialinę publikos edukaciją, Wilde’as kiek įstengdamas siekia išlaisvinti savo meno paskirtį nuo tokio siauro dalyko kaip pamokymas. Taip pat labai svarbus yra kaukės motyvas – rašytojas tikėjo, jog būtent dangstymasis kauke atskleidžia tiesą. Ši mintis vystoma vieninteliame Oscaro Wilde’o romane Doriano Grėjaus portretas, pasakojančiame apie jaunuolį, kurio portretas sensta už šeimininką, kol šis mėgaujasi hedonistišku gyvenimu, likdamas jaunas ir gražus. Kaip kaukė išryškėja grožio ir moralumo konfrontacija – portretas, meno kūrinys, taigi, estetinio idealo reprezentacija, iš tiesų slepia nuodėmingą dvasią. Tačiau net ir toks kūrinys neturėtų būti suprantamas moralistiškai – net jei ir susietas su etika, menas niekada nereiškia nieko kita, kaip tik pats save, buvo įsitikinęs Oscaras Wilde’as.

            Laisva avangardo dvasia reiškėsi ne tik kūryboje, visų pirma ji buvo persmelkusi šios dekadanso ikonos gyvenimą. Oscaro Wilde’o santuoka buvo laiminga, jis beprotiškai mylėjo sūnus Cyril ir Vyvyan, mėgdavo kurti jiems pasakas ir fantastines istorijas (1888 m. išleido pasakų rinkinį Laimingasis Princas (The Happy Prince and Other Tales)). Dirbdamas žurnalo Moters pasaulis redaktoriumi, publikavo esė, kuriose atsiskleidė jo požiūris į moteris kaip į neabejotinai kūrybingas ir intelektualias būtybes. Tačiau pelnęs aristokratijos pripažinimą ir lankydamasis intelektualų (dažnai homoseksualių) susibūrimuose, buvo įtrauktas į kartu su dekadanso judėjimu plintančias seksualumo paieškas. Verta prisiminti ir Oscaro Wilde’o aistrą klasikinei kultūrai – jo užmegzti romanai su inteligentiškais jaunuoliais modernių menininkų akims galėjo atrodyti taip pat estetiškai, kaip tai atrodė Platonui, aukščiausia meilės forma vadinusiam homoseksualų ryšį tarp vyro ir jauno vaikino. 1891-aisiais Wilde’as sutiko 14 metų jaunesnį lordą Alfredą Douglas’ą, pravarde Bosie, – gražų, kūrybingą ir žaviai arogantišką jaunuolį, kuris tapo rašytojo gyvenimo meile ir galutinio nuopuolio priežastimi. Bosie buvo populiarus ir nepripažino monogamijos, o Oscaras Wilde’as tebebuvo vedęs, tačiau jiedu nuolat leisdavo laiką kartu, nebeslėpdami savo ryšio. Tokie santykiai įsiutino konservatyvių pažiūrų Bosie tėvą, Kvinsberio markizą, šis išvadino Oscarą Wilde’ą „pozuojančiu sodomitu“ ir galiausiai rašytojas atsidūrė teisme (tuomet homoseksualumas buvo laikomas kriminaliniu nusikaltimu). Šis įvykis tapo beveik simboliniu, kadangi pasiekęs literatūrinės šlovės aukštumas, modernaus meno autoritetas buvo nuteistas dviems metams sunkiųjų darbų už „šiurkštų nepadorumą“, ir tai atitiko nepatogiomis, trikdančiomis, provokuojančiomis meno naujovėmis persisotinusios inertiškos visuomenės susidorojimą su dekadanso vėjais. Pažeminimas sugriovė Oscaro Wilde’o karjerą – bičiuliai jį apleido, jo knygos nebebuvo parduodamos, spektakliai dingo iš teatrų repertuarų, – o klaikios kalėjimo sąlygos sugadino sveikatą. Bausmei pasibaigus, paskutinius metus menininkas praleido Europos miestuose, daugiausia Prancūzijoje, vėl apsigyveno su Alfredu Douglas’u, tačiau nebegalėjo rašyti ir 1900-aisiais mirė.

            Oscaro Wilde’o vienintelė būties forma buvo menas – turint galvoje tiek jo klasika tapusią kūrybą, tiek dramatišką, taip pat į meno kūrinį transformuotą gyvenimą. Viktorijos laikų visuomenė, nors ir žavėjosi, šiurkščiai atstūmė tokį žmogų, tačiau argi ištikimybė grožiui ir pasitikėjimas estetikos metafizinėmis galiomis neišteisina jo, argi neatleidžia nuopuolio tarsi Faustui, galų gale priimtam dangun?