Teksto autorė: Marija Mackevičiūtė

Redaktorius: Vincentas Klipčius

Dabar airių kilmės rašytojai, filosofei ir Damai Jean Iris Murdoch būtų šimtas metų. Žymioji autorė pasauliui be 26 romanų yra padovanojusi penkis filosofinius veikalus, dvi poezijos knygas, šešias pjeses ir vieną apsakymą pavadinimu „Kažkas ypatingo“. Šis pavadinimas sieja autorę su kūriniu, nes tie, kurie yra bent šiek tiek susipažinę su Murdoch kūryba, drąsiai teigia, jog pati Iris – ypatinga.

Apie autorę

Rašytoja gimė Dubline, Airijoje 1919 m. liepos 15 dieną valstybės tarnautojo ir operos solistės šeimoje. Dar būdama visai maža Iris su šeima persikėlė gyventi į Londoną, tačiau vis tiek stengėsi neapleisti gimtojo krašto ir dažnai lankėsi Airijoje. Rašytoja apibūdino savo tėtį kaip ramų ir gerą žmogų, kuris mėgo skaityti knygas[1], todėl nenuostabu, jog pati Iris susidomėjo literatūra ir tapo rašytoja. Gyvendama Londone, ji dažnai lankydavosi Londono muziejuose ir parkuose, tas atsispindi ir jos kūryboje. 1938 metais Iris Murdoch įstojo į Somervilio koledžą. Ten ji studijavo klasikinę filologiją [angl. „Greats“] (lotynų ir graikų kalbas, literatūrą, istoriją ir filosofiją). 1942 metais ji baigė koledžą su pagyrimu ir įsidarbino Jos Didenybės ižde [angl. HM Treasury]. Po poros metų pakeitė darbą ir įsidarbino Jungtinių Tautų pagalbos ir atstatymo administracijoje kaip vyriausioji administracijos pareigūnė. Šios pareigos jai neleido ilgam užsibūti Londone ir Murdoch gana greitai buvo perkelta dirbti į Belgiją, o vėliau ir į Austriją[2]. Jos patirtys atliekant šias pareigas atsispindi tokiuose kūriniuose kaip „Bėgimas nuo burtininko“ (1956), „Angelų metas“ (1966), „Vienuolės ir kareiviai“ (1980). Viešėdama Belgijoje ji atrado egzistencializmą ir žymiausią prancūzų egzistencializmo figūrą Jean‘ą Paul‘į Sartre‘ą. Murdoch susipažino su Sartre‘u, taip pat tapo draugais su Raymond‘u Queneau, XX a. prancūzų rašytoju ir poetu. Jam dedikavo ir savo pirmąjį romaną „Tinkle“[3]. Šiuo laikotarpiu ji iš naujo atrado ir pamilo šiek tiek po studijų laikų apleistą filosofiją. Tai nulėmė ir jos tolimesnės karjeros kryptį. Nuo 1948 iki 1963 metų Iris Murdoch Oksfordo universitete dėstė filosofiją.

Ryšys su filosofija ir menu   

Dėstymas universitete nebuvo vienintelė veikla, siejanti autorę su filosofija. 1953 metais Iris Murdoch parašė savo pirmąją knygą „Sartre‘as – romantiškasis racionalistas“. Tai buvo jos pirmasis filosofinis veikalas, privertęs daugelį galvoti, jog ir pati Murdoch yra egzistencialistė. Rašytoja gana greitai paneigė šį teiginį ir nutolo nuo Sarte‘o egzistencializmo paieškų. Iris Murdoch domėjosi moralės filosofija. Tai akivaizdžiai matyti jos veikale „Gėrio nepriklausomybė“ (1970).

Kadangi rašytojos kūriniai yra persmelkti filosofija, ji ne kartą buvo vadinta filosofinių romanų rašytoja, bet viename interviu ji tą faktą paneigė. Murdoch pasakė: „Aš turiu keletą filosofinių idėjų, kurios kažkokiu būdu atsiranda mano romanuose, bet dažniausiai aš to sąmoningai nedarau ir nemanau, jog esu filosofinių romanų rašytoja kaip Sartre‘as ar Simone de Beauvoir“[4].  

Iris Murdoch buvo viena žymiausių moterų filosofių istorijoje, Platono pasekėja. Ji dalijasi su graikų filosofu pasaulėžiūra, kurioje kertiniai akmenys yra meilė, tiesa ir gėris. Tiek Platonas, tiek Murdoch palaiko idėjų – taip vadinamo realiojo pasaulio – viršenybę prieš regimąjį, kuris tėra idėjų kopijų, šešėlių, pasaulis. Pavyzdžiui, kalbant apie tiesą ir gėrio idėją, Platonas savo garsiojoje olos alegorijoje pasitelkia saulę. Kalinys, išlįsdamas iš olos dėl saulės buvimo pamato pasaulį ir pašalina bet kokias iliuzijas, kurios trukdo suvokti tiesą ir išvysti gėrį[5]. Saulė, šiuo atveju, reprezentuoja aukščiausiąją idėjų tiesą, o minėtasis kalinys – tuos, kurie suvokia, jog fizinis pasaulis tėra tiesos šešėlis. Iris Murdoch filosofijoje gėris nėra matomas, jis tarsi tūno šešėlyje, bet gėris padeda pamatyti tiesą. Šį olos alegorijos motyvą galima rasti beveik visų Murdoch romanų fone (ypač romane „Jūra, jūra…“, kuriame pagrindinis veikėjas kelis kartus apibūdina savo gyvenamąjį būstą kaip olą). Rašytojai šis perėjimas iš iliuzijos į realybę yra kelionė, vykstanti mene[6].

Murdoch nebuvo tokia kritiška menui kaip Platonas. Platonas tikėjo, kad meno kūrinys, ypač jeigu tai poezijos kūrinys, yra kopijų kopijos (šešėlių šešėliai). Kitaip tariant imitacija. Ši imitacija, anot jo, visiškai nutolsta nuo tiesos, nes tėra tik realaus pasaulio tobulos idėjos netobulos kopijos regimajame pasaulyje kopija. Platonas taip nemėgo meno, jog norėjo uždrausti menininkus savo valstybėje. Murdoch siūlo skirstyti meną į gerą ir į blogą bei teigia, jog geras menas savo kūrybiškumo ir tiesos galia yra svarbus aspektas laisvei ir moraliam gyvenimui. Taigi tiek menas, tiek filosofija atliko svarbius vaidmenis šios autorės gyvenime. Jos dėka pasaulis pažino kitokią filosofijos pusę ir meno svarbą gyvenimui. Kaip pati Murdoch sakė: „Menas ir moralė, su tam tikromis išlygomis, yra vienis. Jų esmė ta pati. Jų abiejų esmė yra meilė. Meilė yra individų juslinis suvokimas. Meilė yra nepaprastai sunkus įsivaizdavimas, kad kažkas kitas nei jis pats galėtų būti realus. Meilė, taigi ir menas bei moralė, yra realiojo pasaulio atradimas.[7]“

[1] Bove, Cheryl K. 2011. Understanding Iris Murdoch. Columbia: University of South Carolina Press. 

[2] Ibid [p.2]

[3] Ibid [p.3]

[4] Zuba, Sonja. 2010.  Iris Murdoch’s contemporary retrieval of Plato : the influence of an ancient philosopher on a modern novelist. Lewiston: Edwin Mellen Press. [p. 14]

[5] Capitani, Diane N. 2003. Ideas of the good: Iris Murdoch’s The Sea, The Sea. Christianity and Literature 53 (1), 99-108.

[6] Sánchez Tajadura, Beatriz. n.d. Iris Murdoch: how to philosophize through literature. Final Degree Dissertation in Philosophy.

[7]Murdoch, Iris. 1959. The sublime and the good. Chicago Review 13 (3), 42-55. [p.51]