Recenzijos autorė: Agnė Zėringytė
Ar po praūžusio karo ir įsigalėjus Europoje totalitarizmui dar yra prasmė gyventi? Kabintis ir kažko siekti, kai žmonija – tokia išniekinta – mėgina atsistoti ant kojų? O gal išaušo metas naujiems žygiams ir vėjams, naujoms kontraversiškoms idėjoms, mėginimams kažką pakeisti, nepaisant kalinio duonos?
Gražų ir vėsų antradienio vakarą susirinkome Filosofijos fakultete, kur buvo galima išgirsti VU Rašytojų klubo organizuotą paskaitą apie prancūzų egzistencializmą. Tai tarsi savotiška prieš kelias savaites vykusios paskaitos apie ekspresionizmą tąsa. Tiek temomis, tiek emociškai. VU Rašytojų klubo pirmininkas, I-ojo magistrantūros kurso filosofijos studentas Vincentas Klipčius apžvelgė S. Kierkegaard‘o nerimo jausmo sąvoką, F. M. Dostojevskio ir F. Nyčės esmines idėjas, F. Kafkos „Metamorfozės“ reikšmę, M. Heideggerio autentiško ir neautentiško gyvenimo perskyrą ir – žinoma – XX a. Paryžiaus intelektualų Jean-Paul Sartre ir Simone de Beauvoir kūrybą, gyvenimą, santykius ir juos supusią aplinką. Kalbėta nuo meilės penkiakampio iki pasmerkimo būti laisvu, nuo literatūros iki kino, nuo vieno paradokso iki kito, o visą paskaitą vainikavo garsiosios prancūzų egzistencialistų poros citatos bei mintys.
Šįkart sulaukta neįtikėtinai didelio susidomėjimo. Paskaitoje apsilankė maždaug apie 100 žmonių, o VU Rašytojų klubo „Facebook“ paskyroje susidomėję buvo dar apie 900 žmonių. Nors auditorija nebuvo didelė, kiekvienas rado vietą – suoluose, ant pristatomų kėdžių, ant palangės ar prisiglaudė ant žemės. Mintys apie absoliučios laisvės idėją ir jos suteiktą kankinančią atsakomybę bei žmogaus vaizduotės galią vis dar yra labai aktualios ir šiandien.
Parašykite komentarą