Recenzijos autorė: Ieva Marija Sokolovaitė

Ketvirtadienio vakarą į susitikimą Marius Povilas Elijas Martynenko atskubėjo vis dar su grimu ir filmavimo drabužiais. Susitikimo laikas įsiterpė tarp filmavimosi naujame režisieriaus Šarūno Barto filme, tačiau per valandėlę, kurią skyrė atėjusiems jo pasiklausyti, originalus poetas, slemeris, dramaturgas, tinklaraštininkas, aktorius suteikė daugiau nuostabos, malonumo, juoko, atvirumo, prasmingumo akimirkų nei bet kas kitas būtų galėjęs suteikti.

Kaip formavosi vadinamoji underground’o kultūra? Ką išreiškia slemas? Ką gali emocija? Atsakydamas M. P. E. Martynenko susimąsto, neria į žmogiškumo gelmes, apnuogina dalelę savosios filosofijos. Priverčia patikėti, kad kalba taip, kaip rašo, o rašo taip, kaip gyvena. Kaip myli, kaip bijo, kaip abejoja. Paklaustas, kuo tiki, atsako „tikiu gėriu“, – ir nusišypso, lyg tik staiga tai suvokęs. – „Ir blogiu tikiu. Tikiu, kad esu. Kad buvom, esam, ir dar truputį pabūsim“.

Jis ir jo kūryba įkūnija patį tikriausią žvilgėjimą šiandieninio pasaulio dūžtančiose formose ir nenugalimą gyvenimo geismą. Žargoninė kalba nereiškia vulgarumo, o tampa tikrumo matu, egzistenciniai išgyvenimai ironiškai jungiami su kasdienybės problemomis, dažnai pasižiūrima iš šono į savo, į kitų, į pasaulio nuogumą, o viso to rezultatas – unikalus būdas kalbėti ir kurti, būdas gyventi, būdas išlikti.